Bėgo pievomis vasara.
Ją ruduo greit aplos.
Ar norėtum pamilti
Saulės zuikį delne?

Šiaurės vėjas paklydo
Tarp spalvotų klevų.
Ar galėtum ištirpti
Tarsi lašas danguj?

Kniaukė kėkštas medy,
Apsilaižė rudoji –
Saldų sapną man pynei
Iš šviesiųjų dienų.

Aš prisimenu aidą –
Tavo juoką laukuos;
Tekina tu parbėgai
Su ramune plaukuos.

Saujon dulkės byrės
(Tu šypsosies kasdien) –
Neraudosiu naktim,
Jei pamilsi žvaigždes.

Neraudosiu. Pamosiu,
Jei į sakalą virsi,
Jei nuskrisi, paliksi
Ramunėlę danguj.

Ar sugautum man žaibą –
Dievo aštriąją strėlę?
Ar paleistum šuoliuoti
Antilopę per pievą?

Man šypsojais, šnibždėjai
Pasaką seną laukų;
O delnuos paskutinė
Sekundė užgeso.

Bėgo pievomis vasara.
Ją ruduo greit aplos...
Aš prisimenu juoką
Ir ramunę plaukuos.