Šiandien ir vėl ji uždarė duris ir išėjo. Iš nesvetingai ją sutikusių namų. Nekaltindama, nepriekaištaudama, tiesiog laiku suvokusi, kad nepritampa. Nepaliaujamai šokinėjanti nuotaikos skalė neleidžia jai prisiderinti, laiku pajusti, kuo alsuoja vieni ar kiti namai, viena ar kita kompanija, draugija. Tai jos, Mėtos, galvos skausmas. Ramiai slinkdama dulkėtomis miesto gatvėmis, permąstė visus savo ieškojimus, nuogąstavimus, mėginimus tai šen, tai ten įsitvirtint, surast sau tinkamą terpę. Tiksliai žino tik vieną, kad savisaugos instinktas visada įsijungia laiku ir ji jam besąlygiškai paklūsta. Jei kada pamėgina pasipriešint, išlikt, nepaisydama to tobulo mechanizmo švilpuko, lieka įskaudinta. Ėmė dulksnot. Vėjas įkyriai nešė dulksną į veidą. Gerai. Net jei kokia neklaužada ašarėlė riedės skruostu, praeiviai manys, kad tai lietaus lašai palieka šlapią kontūrą. Tenorėjo nebūt viena. Pajust kitokį gyvenimo pulsą, gal kiek pripažinimo, kad ir ji ko verta. Jos tas slaptas noras, kad kas pamatytų jos piešiamus gyvenimo vingius. Etapais. Nuo kūdikystės iki senėjimo. Kai bruožai netenka naivaus betarpiškumo, įgauna raukšlėtą kontūrą ir kūnas praranda lankstumą. Ne drobėje, tik vatmano lape. Juk ji jokia dailininkė. Tik mėgėja, Kažkada jaunystėje susižavėjusi St. Krasausko grafika. Sumaniai ilgą laiką slėpė savo mėginimus. Niekam nerodė, net neužsimindavo, kad ankstų rytą ar vėlai vakare čiumpa į rankas pieštuką ir... pasakoja apie save. Iš išvirkščiosios pusės, kuri paprastai yra paliekama tik sau. Dulksna perėjo į lietų. Mėta išskleidė skėtį. Baltam fone juodos rožės. Jos mėgstamos spalvos. Kaip vatmano lape. Nuolatos juodai baltomis linijomis sudėlioti jausmai, išgyvenimai, abejonės ir savęs ieškojimas. Niekada nebuvo ir jau nebus talentingai nupieštas. Vidutinybės aistra, vidutinybės polėkis, pakėlęs skrydžiui į dangų ir sustingęs pusiaukelėje. Grįžt į žemę nėra baugu. Žemės trauka stulbinančiai stipri ir... Juk nekrito, neužsigavo. Tik suvokė savo vietą. Įsismarkavo lietus. Juodos rožės baltame fone nebesaugojo nuo lietaus. Peršlapo kojos. Mėta nespartino žingsnio. Net sulėtino, kad galėtų pasimėgauti jau ne lietumi, o liūtimi, nušlavusia nuo gatvės ir taip jau negausius praeivius. Visa erdvė jos. Jai vienai tiek daug. Ko niekada nebuvo. Nebuvo patyrusi, kad aplink gali būt tiek daug erdvės jai vienai. Ir nereikia stumdyt alkūnėmis, kad išsikovotų jos mažumytį. Mintyse piešė baltam fone save, lietų, tuščią erdvę aplink. Daug tuščios erdvės su namais, kurie ją išspjovė lauk. Į gatvę, į dulksną, virtusią liūtimi. „Nereikėjo pasipasakot, atsivert nereikėjo.“ Mintyse išbarė save. Dabar žinojo: jos vieta prie atviro lango į nelabai svetingą pasaulį. Lėtai slinko namo. Ten užsiplikys puodelį mėtų arbatos, išsitrauks segtuvą su vatmanu ir pieš. Baltam fone juodu pieštuku, leisdama savo nuotaikų skalei mėgautis laisve, šokinėjant nuo minoro ligi mažoro...