Jau seniai man užgeso žydroji žvaigždė,
tik sušvitusi ilgesiu numirė,
tik neliauja šioj žemėj gedėt
tylūs, verkiantys, liūdintys rudenys.

Smėlio laikrodžiai ima sopėt,
kai minutės kaip žvakės man sudega,
tiktai vilnys nerimę į krantą skubės –
apkabina jos kojas man bučiniu.

Mano miela, sudie su visai –
nesugrįš nei pavasriai, vasaros,
tegu liks mums tušti čia delnai,
išsives kai į niekur mus vakaras.

Tik sugrįš banga dar krantan –
te ji ilgesį mūsų kam paseka!