„... toks nuogas, toks nuogas ruduo,
stovi klevas liūdnumo kaip aš...“
 
Kartoja ir kartoja scenoj Alantos dvaro rūmuose ansamblio „Sudeikiečių gaida“ dainininkai romanso priedainį, o man jis taip skaudžiai atliepia – kažką iš tolimos praeities.
Šilalė. Pokaris. Mokytojų Motiekaičių name įsteigta mokykla, kelios pradžios mokyklos klasės. Kol pastatys naują mokyklą, o jos pamatai jau pilami – ant kalvelės Tauragės pusėj. Aš tame pastate nesimokiau, mano atminty tik meno saviveiklos  apžiūra tamsų, darganotą rudens vakarą. Saliukė maža, tai tik didysis kambarys, buvusi svetainė. Ten pakliūti galima su bilietais, bet jie brangūs ir jų sunku gauti. Mama man pinigų neduoda, nes  neturi, ir aš nepykstu, suprantu. Babūnė  atsidaro savo kuparą, ištraukia piniginę, paskaičiuoja pinigus ir padeda atgal, uždaro kuparą ir įsižiūri į prieblandą už lango. Niekas nieko nepasako ir kol aš aunuosi „branavykus“ ir tylėdama išeinu.
Prie mokyklos būriuojasi vaikai, dar turintys vilties patekti į salę, bet tik vienam pasiseka – mama mokytoja pro kontrolierius be bilieto praveda savo sūnų.
Prasideda koncertas. Klausomės prisiglaudę prie sienos – palangės aukštai, scenos nematyti. Mėginam iš akmenų sukrauti paaukštinimą, bet vis tiek nesimato. Mūsų būrelis tirpsta. Šauna į galvą mintis – juk man nėra medžio, į kurį neįlipčiau. Bemaž iš pusiaukelės sugrįžtu, įsirangau į klevą, apsikabinu kamieną, pro nuogas šakas viską matau, girdžiu, kas vyksta scenoje, ir svaigstu, svaigstu. Meno saviveikla buvo bene vienintelė galimybė išgirsti muziką, o ir jos nebuvo. Na, dar bažnyčioje. Radijo aparatas dar tebebuvo paslėptas daržinėj, slaptavietėj šiene, o rėkiantis garsiakalbis miesto aikštėje nekėlė susižavėjimo.
Nepastebiu, kada pradėjo dulksnoti, ir šalčio nejaučiu. Staiga atsiveria durys, žmonės plūsta į šviesos atribotą plotą ir dingsta tamsoje. Palaukiu, kol visi išsiskirsto, kol nuvažiuoja sunkvežimiai, atvežę saviveiklininkus iš kaimų, kažkas visame name užgesina šviesas, užrakina duris, nueina.
Pamankštinu sustirusius sąnarius, pasikabinu rankomis ant žemiausios šakos, užsimerkiu dėl visa ko ir krentu į bedugnę. Be reikalo baimė – žemės būta čia pat.  Parėjusi  namo tylutėliai įsirangau į lovą, bet ilgai negaliu užmigti, vis aidi, aidi girdėtos dainos, romansai, „Kazačioko“ motyvas, o ir sušilti niekaip negaliu.
Tąkart sirgau ilgai ir sunkiai.
Šiąnakt klaidžioju internete ir staiga išgirstu:

„... toks nuogas, toks nuogas ruduo,
Stovi klevas liūdnumo kaip aš...“

Tas motyvas akimirksniu nutrina praeitį, virtinę metų, dešimtmečių, tarsi nė neklausyta daugybės koncertų puošniose salėse, nedainavo, negrojo žymiausi atlikėjai. Šmėstelėjo atsiminimai, praskriejo ir sustojo tik anoj nakty, kai pro nuogas klevo šakas...

„... toks nuogas, toks nuogas ruduo,
stovi klevas liūdnumo kaip aš...“

Ne, tada greičiausiai dar nebuvo to romanso, vargu bau ar A. Miškinis buvo parašęs jam žodžius, bet kažkas netikėtai ėmė ir sujungė vaikystę su senatve, pradžią su pabaiga...
Kurią datą rašyti dienoraščio įrašui – šiandieninę, aną?