Dar tik ruduo, dar naktys ilgos
Ir mirksta medžiai lietuje.
Prie žemės glaudžias pilkos smilgos
Tamsaus Nevėžio lankoje.
 
Ten vėjo pirštai nepailsta
Šukuot lazdynus ir ievas,
O šios, matyt, seniai pamiršo,
Kai jų žiedais džiaugiausi aš.
 
Vien tik sapne kerais užlieja,
Kaip kad jaunystėje šlaituos,
Kada kaskart svajonių dieną
Naktis atnešdavo Rytuos.
 
Laukimas, mano senas draugas,
Ramina:  
— Dar palauki,
Dar nebrenda laukų arimais
Žiemužė baltaplaukė.
 
Kai jai pabos ilga viešnagė,
Išverks akis varvekliais,
Išbėgs tada neatsigręžus
Į savo tėvo šalį.
 
Tiktai vėliau, pavasarėlį,
Saulėtame gegužy,
Aukštai žalias šakas iškėlus,
Nušvis žiedais ievužė.
 
Bet kaip sulaukti man gegužio,
Kada sapnuos ji šaukia,
Tokia graži, baltu drabužiu,
Gimtų namų palaukėj?