Tau atrodo, kad jau niekada nesugrįši,
Ten, kur paukščių šešėliai įšalo į ledą,
Ežerai nebanguoja, nušalusios vyšnios,
Kur keliai – tokie slidūs – į nebūtį veda...
 
Tau atrodo – nėra toj šaly tavo duonos,
Nes saulėlydžio laužas dar vakar užgeso,
Liko plėnys ant sniego, tik plėnys...
 
Betonas –
Irgi pilkas, ir niekad neiškrenta rasos.
 
Na, ir kas, kad čia mirga žibintai neono,
Dieną strėlės dangoraižių sminga į dangų,
Šypsenų mandagių (ar tikrų?) milijonai,
Veidrodinių akių, nes savęs joms užtenka...
 
Čia – pasaulio dalis, kur net laikas nubėga
Nepalikdamas pėdų – lygiom autostradom.
Ir nebūna žiemos, bet tik vasaros miegas,
O sapnai vis kartojasi – amžinas ratas...
 
Tau atrodo, kad jau niekada nesugrįši...
..........................................................................................
 
Bet šalis ta – lyg prakeiksmas – buvo mylėta
Ežerų atspindžiai, trumpai žydinčios vyšnios,
Gervių klyksmas, kai grįžta gimtinėn per lietų...