Sename avily
Karaliauja praėjusių vasarų kvapas,
Gurvuoliuotu pikiu
Susiūlėtas menkiausias plyšys.
Kur darbšti gyvastis
Čia dūzgenus lyg niekas prašapo?
Stovim, tylim ilgai,
Kol tu grauduliu šykščiai laši.
Ir lyg teisinies
Veidą nubraukdamas Vėjas.. 
Bet ir man gerklėje
Sprangiai peršti kažkoks kamuolys.
Ši sparnuota gentis
Šeimininką Anapus lydėjo.
Svaigstam mes tuo kvapu
Apkerėti ir tarsi kalti,
Kad neliko tąsos,
Kad neskraido sode mūsų bitės,
Ir kad Rojuj jausmų
Pasibaigus nektaro era.
Čia tiktai avilys.
Tarsi karstą prašau uždaryti.
Ką bereiškia kvapai, 
Kai bitelių seniai nebėra?
O esybė visa
Atminimais apsunkus palinko.
Rudeninė dulksna
Mus grąžina abu iš sapnų,
Kur baltais marškiniais 
Vaikšto bičių orus šeimininkas
Ir visi pašaliai 
Svaigiai kvepia šviežiu nektaru.