Padidėjęs žmonių rūpestis savo turtu kėlė vis daugiau problemų. Neužrakintas daugiabučio duris, atveriančias kelią į pastato rūsius, seniau nebūdavo sunku rasti, o štai dabar jau ketvirtį valandos klaidžioju tarp daugiaaukščių ir susiduriu tik su nelemtu užrakto barjeru. Paieškoms daug laiko nebuvo: šaltis savo aštriu liežuvėliu jau laižė pirštų galiukus, o snaigės, nusileidusios ant juodos, žmogaus galvą kiaušiniu paverčiančios kepurės, nė nemanė tirpti. Netikėtai užpuolusi žiema išvalė kiemus nuo sau vietos nerandančių naktibaldų, tad nešinas rankose sunkiu geležiniu laužtuvu jaučiausi saugiai, nebijodamas, kad kas nors pastebės.  Pabandęs atidaryti dar vienas duris, supratau, kad vėl likau už borto. Kūną į neviltį varantis speigas brukte bruko mintį, jog reikia panaudoti sustirusių rankų laikomą ir darbui paruoštą geležtę. Nuvijęs tokias mintis tęsiau paieškas; dirbdamas blaivaus proto niekados nenaudodavau įrankio lauke — nemėgau beprasmės rizikos. Atrakintas duris ankščiau ar vėliau vis tiek atrasdavau. Tada taip pat radau.  

— Šalta. Bjauru, kai sninga dar net žiemai neprasidėjus, — murmėjo vyras mindžikuodamas vietoje  ir energingai trindamas rankas vieną į kitą.
—  Aš juk sakiau, kad apsirengtum šiltai, o tu, matau, vis tiek su rudeniniu švarkeliu atėjai, — varno balsu pašaipiai atsakė vyras, stovintis kiek tolėliau nuo pirmojo, vis dar strikinėjančio ir bandančio sušilti.
—  Nemaniau, kad taip šalta. Blyn, man ryt į Vilnių važiuoti reikia, žmona kailinių nori, o ir man jau žieminė striukė nepamaišytų. Tik va, jei toks oras ir ryt bus, tai kelionė šuniui ant uodegos nueis: mano automobilis vis dar vasarinėm padangom apautas, — šyptelėjo.
—  Mano taip pat, bet man ne tai dabar rūpi. Va, žiūrėk, jis jau prie durų, — kimiu balsu ištarė vyriškis, rodydamas pirštu į neryškią žmogystą, darančią daugiabučio duris.
— Mhm, — atsklido iš šąlančio vyro surimtėjusių lūpų, — tuoj ir mums bus laikas.

Požemių durys tyliai užsivėrė už mano nugaros. Į veidą plūstelėjusi šiluma, veikiau įsivaizduojama nei tikra, maloniai atgaivino šalčio sužnaibytus skruostus. Keletą akimirkų stovėjau nejudėdamas, bandydamas išgirsti bent menkiausią pavojų keliantį garsą, bet, rodės, kad rūsyje be manęs daugiau nieko nebuvo. Įsiviešpatauti visiškai tylai trukdė tik karts nuo karto liūdnomis gaidomis pragystantys vamzdžiai, kuriais buvo išvedžiotos rūsio lubos ir vis stiprėjantis šiaurys, nepaliaujamai ūbaujantis už durų. „Bus pūga“, — pranašavau mintyse.
Akims apsipratus su tamsos glėbiu, glostydamas rankomis sieną ėmiau ieškoti šviesos jungiklio. Po kelių akimirkų vieno piršto paspaudimu priverčiau aklumo likučius pasislėpti šešėlių valdose. Laiptais nusileidęs žemyn iš kart pradėjau apžiūrinėti spynas. Ieškojau tokios, kuriai mesdamas iššūkio pirštinę neabejočiau, kad mano laužtuvas kovą laimės. Tokių netrūko, tad išsirinkęs vieną itin pavargusį užraktą tuoj pat įkišau savo geležtę tarp spynos lankelio ir jos kūno. Kova nebuvo lygiavertė, tad po akimirkos grindis su trenksmu pasiekė metalo skeveldros. Šis duslus prisilietimas maloniai paglostė mano ausis. Padėjęs laužtuvą ant žemės, pravėriau rūsio palatos duris ir įžengiau į privačią valdą. Įjungęs šviesą nusišypsojau; dviratis, įvairios uogienės ir kompotai neleis tuščiom rankom grįžti namo.
— Tai ką, mielas drauge, vėl susitikom ar ne?
      Pašaipus, karkiantis balsas, netikėtai užklupęs iš nugaros, atėmė amą. Lėtai apasisukęs, tarpduryje išvydau pažįstamus vyriškių veidus.
— Pameni, ką žadėjau padaryti, jei dar kartelį susitiksim? — aptingusio katino balsu patenkintas išmurkė plonu švarkeliu vilkintis vyriškis.
Kojos ėmė virpėti, tik šį kart jau ne nuo šalčio. Gerklėje į visas puses lakstė pagalbos šauksmas, bet pro kur išlysti taip ir nesurado. Gerokai už mane stambesni vyrai įžengė į mažytę patalpą ir ėmė artėti manęs link...
Durys užsivėrė su didžiuliu trenksmu, ne juokais išgąsdindamos surūdijusius vyrius. Agresyviai vyrų lūpomis perbėgo lengva šypsena. Šypsojaus ir aš.
— Gerai, baigėm, dabar jau turim viską. Sveikinu, džentelmenai, — anapus durų nuskambėjo guvus ir linksmas balsas.

  
Jau po pusvalandžio mūsų ketveriukė sėdėjo mano namų svetainėje, gurkšnojo tekilą ir žaidė pokerį. Dėl pūgos neklydau — ši siautėjo lyg dėl vaiko gyvybės kovojanti motina, tad nekeista, kad netrukus namai, o kartu ir visas miestas, paskendo tamsoje. Nuėjau į virtuvę ieškoti žvakių; vakaro linksmybių neplanavome nutraukti. Jau pasičiupęs iš spintelės žvakių dėžutę, priėjau prie lango. „Ne kiekvieną naktį gali grožėtis tamsoje paskendusiu miestu“, — svajingai galvojau. Tačiau tamsa, gerai įsižiūrėjus, nebuvo visiškai akla. Kūnu persismelkė baimės jausmas. Atrodė, kad po tamsą už lango, nepalikdamos pėdsakų sniege,  šliaužioja nykios pamėklės, nakties baubai, žvitriomis akutėmis ir laužtuvu rankose. Mes kūrėm mėgėjišką filmą... Vaidinom. O ši tamsa kiekviename šešėlyje galėjo slėpti tikro žmogaus paveikslą.
—  Ei, greičiau, mes juk žaisti be šviesos negalim, — išgirdau draugų riksmus. „ Gal ir gerai, kad neturiu rūsio“, —apgraibomis kiūtindamas į svetainę pagalvojau.