Vakaras įpusėjus vasariui visiškai nežiemiškas. Jaukiai šviečia stalinė lempa. Rankose krebžda virbalai. Pirštu slenka siūlas, veriasi, pinasi kilpelė per kilpelę. Eilutė gulasi ant eilutės. Tįsta, ilgėja numegztos kojinės galas. Už lango šnara lietus, nors turėtų siausti vasario pašėlusi pūga. Savotiškai ramina monotoniškas lašų barbenimas į skardinę palangę. Pritildytas radijas transliuoja vakaro pasakėlę vaikams. Anūkėlė guli po šiltu apklotu ir, klausydamasi pasakėlės, akimis seka mano rankose judančius virbalus. Rankos žino savo darbą ir netrukdo mintims klaidžioti praeities rūkuose.

O tie rūkai kaip senojo kaimo audėjų lininiai audeklai, besiklojėjantys saulėje. Vieni jau balti kaip sniegas. Juos liemeningos kaimo mergos tuoj susuks į rietimus ir paslėps kraičių skryniose. Kiti dar godžiai geria saulės spindulius, garina vandenį, gausiai ant jų liejamą, ir sparčiai balsta. Atminties rūkai sukasi tumulais, vyniojasi lyg tie audeklų rietimai, išryškindami ar paslėpdami praeities vaizdinius. Štai išnyra dvi mergaičiukės, viena už kitą mažesnės, neseniai vaikščioti išmokusios. Mažesnioji dar su šliaužtinukais. Praeidamas tėvas šiurkščiai stumteli mažąją:
– Nesipainiok po kojų, šūdo gabale!
Toji parkritusi pravirksta. Vyresnioji priėjusi apkabina, glosto pečius, galvelę. Verkiančioji rimsta. Vėl abi įninka į skurdžius žaisliukus. Vyresniosios kelnyčių keliukai užlopyti. Marškinėliai ties alkūnėm žiopčioja bjauriom skylėm.

Atslenka pilkas rūko tumulas ir viską uždengia. Neilgam. Jisai skysta pleišėja, lyg vėjui papūtus ir pasimato kiemo galas su šieno vežimu prie atvirų daržinės durų. Arklys skaniai kramsnoja šieną, piktai papurto galvą gindamasis nuo skaudžiai geliančių kraujasiurbių. Vyras ant vežimo šakėmis kabina šieną ir meta daržinėn. Kabina ir meta. Saulė negailestingai kepina. Prakaitas ritasi veidu. Prie nugaros limpa permirkę marškiniai. Daržinės viduj ne mažiau sukaitusi šieną tvarko moteris. Griebia šieno tumulus, meta daržinės gilumon, kartais ir pati toliau pabėgėdama, pamindama purų šieną, kad geriau prigultų, daugiau sutilptų. Karts  nuo karto alkūne persibraukia akis, rankovėn surinkdama prakaito perteklių, negailestingai srūvantį į akis. Jai padeda dvi mergaitės, vos pupą praaugusios. Pernelyg mažos tam darbui, vos išlipančios per šieno gumulus. Viena pravirksta:
– Pavargau, karšta, kvėpuoti nėra kuo.
– Eik toliau, pailsėk truputį, – ramina motina, griebdama naujus šieno plakus. Skuba, mina, bruka šieną tolyn į pastogę. Keturiolikmetis sūnus irgi stengiasi kuo greičiau murkdyti šieną į pastoges. Vyras vis tik pastebi, kad viena mergaičių sustojo atsikvėpti.
– Jau nuvargo trobšikys! Ale kieme lėks kaip galvą nutrūkusi... atseit pavargo... dermajieda!
Po tokių vyro žodžių ne tik dukrai, bet ir motinai byra ašaros, maišosi su prakaitu ir srūva per veidą. Nebesausina rankove, ta kiaurai permirkusi ir nebepriima daugiau drėgmės. Laimė, šienas vežime pasibaigė. Vyras išsitempė ant žolės pavėsy, motina nukėlė nuo prėslo abi dukrytes. Prie šulinio apipraususi joms veidelius ir pati nusipraususi, nuskubėjo ruošti pietų valgio, liuobti kiaules. Sūnus, apžergęs dviratį, išvažiavo ganyklon pagirdyti ir pamelžti karvių. Reik skubėti šieną vežti, kol giedra. Vyras jau saldžiai parpia, o darbų dar milijonas. Jis pailsės, kol kiti namų ruošos darbus dirbs.
 
Atplaukia kitas rūko gabalas, atnešdamas kitą vaizdinį. Jame ryškėja iš miestelio grįžtantis vyras. Aiškiai matosi, kad neblogai užmetęs už lūpos. Moteris klausia, kur sūnus.
– Nei mano sūnus, nei man rūpi... kompanijoj pasiliko...

Naujas miglos burbulas supasi iš atminties atnešdamas pirmojo priešistorę. Prie stalo šeima sėda vakarienės. Močiutė kaip visada kampe prie durų. Prie lango, ant suolelio susiraitęs, gal dvylikos metų berniukas nepakeldamas galvos srebia putrą. Moteris šaukštu peni gal kokių dvejų metų mažylę, glėby laikydama žindomą kūdikį. Vyras jau pavalgęs palei krosnį rūko cigaretę ir nepatenkintas burba:
– Mano motina po bulvių sodinimo visada kepdavo kugelį. Ir baltos pastatydavo... sunkus darbas... ne juokai kokie. Per visą dieną vienas plėšiausi ir tik putra... Sauliau, kai užaugsi, mudu išgersim nubaigtuvėms, – kreipiasi į berniuką.
Tas makteli galva ir toliau srebia. Moteris nerimastingai žvilgteli į sūnų. Jai prieš akis išplaukia praėjusios dienos vaizdai: vyras su sūnum tempia iš sklepo maišus, krauna į vežimą, vis aprėkdamas vaiką, kai tas nevalioja pakelti. Išveža į dirvą. Vyras eina šalia vežimo su vadelėmis rankose. Vaikas vežime tempia maišus prie krašto ir verčia lauk. Nespėja. Vyras keikiasi, stabdo arklį ir laukia, kol vaikas išvilks maišą iš vežimo. Nepadeda. Ateina moteris su krepšiais, pripuola padėti sūnui iškelti paskutinį maišą, abu pilasi bulves į krepšius ir palinksta virš vagų. Gūbrina ir gūbrina iš vieno vagų galo į kitą. Vyras, iškinkęs arklį ir paleidęs ganytis, pasikabina trąšų sėtuvę ir plačiais mostais beria ant dirvos, padejuodamas, kad sunku eiti per vagas. Paskui išeina į ganyklas prie karvių – reik perkelti ir pagirdyti. „Pasiimtų dviratį, būtų greičiau“, – pagalvoja moteris, bet nieko nesako. Paskui pamato, kaip grįždamas kelelio gale susitinka kaimyną ir abu susėda pagriovy paplepėti. Moteris parbėgusi pažindo kūdikį, pervysto ir vėl, vaikus palikusi močiutei, išbėga toliau sodinti bulvių. Vyras dar tebesėdi su kaimynu. Sūnus guodžiasi, kad pavargo nugara.
– Pakentėk, greit pietūs, pailsėsi, – guodžia vaiką.
Močiutė jau išvirusi mėsos ir bulvių moja ranka iš kiemo. Prie stalo ilgai neužsisėdi. Dar daug darbo. Vyras mėto bulves ir vis bamba. Tai sesuo negera, tai žmona nesupratinga. Reikėjo pakviest talkos. Šitiek darbo! Pavakariais bulvės išmėtytos, vyras kinkosi arklį į plūgą, nekantriai šaukia žmonai, kad per ilgai terliojasi su kūdikiu. Sutems. Moteris ima arklį už apynasrio ir veda vagos viršum. Užarinėja bulves. Sūnus liuobia kiaules, močiutė daboja mažyles ir verda vakarienę. Ateina sūnus ir pakeičia motiną. Toji eis pažindyt kūdikio ir pamelžt karvių. Deja, vyrui vaiko darbas nepatinka. Barasi, keikiasi ir viską metęs sėdasi ant vagos. Sūnus lekia namo, gal dar mama neišėjusi prie karvių?.. dar ne... ir moteris grįžta į bulvių lauką. Karvių melžt išeina vaikas.
– Su vaiku kaip su šūdu – nepasiremsi, – bamba vyras.
 
Atsirita nauja rūko banga, tokia tiršta, kad nieko neįmanoma įžvelgti. Lietus vis barbena į palangę. Virbalai žvaliai skimbčiodami užbaigia kojinę. Pirštai nutraukia siūlą, rankos gulasi skreitan trumpam poilsiui. Ausys nejučia ima gaudyti kiekvieną žodį, sklindantį iš radijo aparato. Skaitoma ištrauka iš knygos. Kokios? Negirdėjau.
Vargdienė moteris kabinasi į gyvenimą, viena augina dukrą, kuriai gyvenimas pagailėjo moteriško grožio. Nelaimėlės savo prakaitu pelnosi duoną ir varganą būstą, savo jausmus slėpdamos giliai savo randuotų sielų kiautuose.
Baigėsi skaitinys, lyg balta pieno puta pasiliejo muzika. Pirštai vėl ima virbalus, deda jiems siūlinius pavalkus ir jie klusniai narsto kilpas, gamina naują kojinę. Sąmonės gelmėse vėl vartosi praeities rūkas. Ritasi kamuoliais, vilnija, banguoja, plyšinėja gabalais ir vėl susilieja krūvon. Iš viso šito, rodos, nepermatomo šydo pamažu kyla praeities vaizdas. Pilkuma nyksta, grimzta kažkur ir lyg kompiuterio ekrane prieš akis vienas po kito ima plaukti paauglystės metai.

Ankstyvo pavasario šeštadienio popietė. Mokyklos bendrabutyje sujudimas – visi ruošiasi namo. Dedasi į portfelius ir kuprines knygas, kurias sekmadienį vartys bandydami galvose sutalpinti jų išmintį. Renkasi nešvarius, per savaitę sudėvėtus, rūbus. Juos dar šį vakarą skalbs, kad spėtų išdžiūti. Bruka ir tuščius stiklainėlius, kuriuos pirmadienį vėl atsineš, tik jau rūpestingų mamų pripildytus, kad visą savaitę turėtų, ką papildomai užkąsti. Spintos, spintutės, stalčiai atidaryti. Terbelės, portfeliai, kuprinės išsižioję laukia, kas dar nuguls į jų vidų. Viską susirankiojus, susidėliojus, dar privalu kambarį iššluoti, išplauti grindis, nuvalyti dulkes. Viską reikia palikti tvarkingą ir švarų.
Iš kito kambario įeina jau pasiruošusi kelionėn Elena. Ji laukia Irenos. Joms pakeliui. Žanos spintelės stalčius ištrauktas iki galo, begėdiškai rodo savo turinį: siūlų ritę su įbesta adata, keletą rašiklių, spalvotų pieštukų dėžutę, vandeninių dažų rinkinį, keletą pieštukų ir teptukų. Pačiam kamputy lyg susigėdęs glaudžiasi nebaigtas nerti uniformos kalnierius. Šalia vartosi namų darbo vąšelis su negrabiu pagaliuko koteliu. Nemažai privargo Žana, kol iš kojinės virbalo plona dilde padarė kabliuką, kol jį įstatė į pagaliuką, išlaužtą iš gyvatvorės virbo. Užtat paskui smagiai narstė siūlų kilpas, guldydama jas į įmantrius raštus kalnieriukuose ar servetėlėse. Ne viena draugė jai pavydėjo to įnagio ir dažnai skolindavosi, kad sau nusinertų gražų niekutį. Elena smalsiai nužvelgė atvirą stalčių, paėmė vąšelį, pavartė delne. Susidomėjusi atidžiai apžiūrėjo kabliuko įpjovą, net pamėgino į rankovę, kaip kabina siūlą, ir netikėtai prasižiojo:
– Kas čia per vąšelis! Iš puvėsio kotas, iš dratgalio kobinys...
– Užsičiaupk, LERVA. Tu nė tokio neturi! – Nė nepajuto, kaip rėžė negražiai...
 
Niekas neturi teisės teršti jos svajonės! Kad nusipirktum vąšelį, reikia važiuot į didelį miestą, o ten važiuot tenka tik kartą metuose: apsipirkt rugsėjo pirmajai. Ir tai nežinia, ar tuomkart rasi.
Elena net pritūpė nuo tų žodžių.  Atgavusi žadą, pratrūko:
– Kaip tu drįsti?!! Pasakysiu mamai, kaip tu mane pavadinai. Žinosi tu!!! Direktoriui pasakysiu...
– Sakyk, sakyk nors ir popiežiui. LERVA! – pakartojo  pasimėgaudama Žana. – Ko knisies po svetimus stalčius. Nepatinka – nežiūrėk. Tai mano daiktai – ne tavo. Nekišk nosies, kur nereikia.
– Pamatysiu, kaip tu mamai pasiaiškinsi pirmadienį!.. – trenkė durimis Elena. Nebelaukė Irenos. Su sese ir broliu nubildėjo laiptais žemyn ir nutolo gatve.
– Jėzau, jėzau, kas dabar bus?.. – suaimanavo Irena.
– O kas jau bus? – drąsinosi Žana.
– Nepažįsti tu Elenos mamos... klius ir man... mamai papasakos...
– Kuo čia tu dėta? Juk tylėjai kaip žuvis...
– Man reikėjo ją palaikyti... Tikrai papasakos mano mamai...
– Tai gal man pasikalbėti su tavo mama? Juk kiekvieną dieną atvažiuoja pieninėn...
– Ne, ne! Aš pati kaip nors...
– Viskas bus gerai. Elena pati kalta. Ne mes pradėjom.
– Elenos motinai to nepasakysi...
Išėjo abi draugės namo sunkiom širdim. Savaitgalis buvo kaip niekad ilgas ir liūdnas. Kiekvieną minutę sekiojo nerimas.
Pirmadienį Žanai teko ilgai užtrukti paskutinėj pamokoj, tad iš mokyklos su visom knygom nuskuodė tiesiai valgyklon. Šeimininkė jau nekantravo. Viena jos lėkštė ir bebuvo ant stalo. Sriuba ir antras buvo šiltai padėti ant besikūrenančios plytos, kur dideliame katile kunkuliavo vakarienės sriuba. Norėjosi šeimininkei rankas išbučiuoti už rūpestį. Pavalgiusi padėkojo ir neskubėdama nužingsniavo kambarin. O ten jos jau laukė!!! Vos tik įžengė pro duris, nepažįstama moteris, nei pasisveikinusi, nei prisistačiusi, tuoj užsipuolė ją:
– Ak štai kokia ta neišauklėta akiplėša! Keiktis ir įžeidinėti tai greita esi. Naudojiesi, kad vyresnė ir stipresnė... tau mano vaikas lerva?.. ką?!!
Apsidairė užpultoji... kambariokės tūno kampuose tyliai lyg pelytės, stebimos katino. Tik dabar užmačiusi Eleną, užsiglaudusią už moters šono, suprato, kad čia ir bus tas „Pamatysiu, kaip tu mamai pasiaiškinsi pirmadienį!..“
– Elena mane įžeidė, peikdama mano daiktus, o aš nelikau skolinga, – ramiai pasakė, nors širdis spurdėjo kaip pagautas žvirblis, ir ėmė persikrauti knygas iš portfelio pamokų ruošai. Moteris, matydama, kad į ją nekreipia dėmesio, visai padūko. Ėmė garsiai šaukti, kad jos vaikai nelaimingi, neturi, kas apgina, nes tėvas ligonis, metų metus prikaustytas prie lovos, negali ateiti ir vyriškai supurtyti skriaudėjų.
– Džiaukitės, kad prikaustytas prie lovos, o tai po supurtymo būtų kitur prikaustytas, – burbtelėjo po nosimi Žana, bet moteris išgirdo ir tiesiog neteko žado. Irena priėjusi spustelėjo jai delną, atseit laikykis, aš tavo pusėj.  Elena pratrūko garsiai raudoti, veidą paslėpusi rankšluostyje.
– Kaip tu drįsti?.. kaip drįsti?!! – suspiegė moteris, – ir tu... tu su ja?! – dūrė pirštu Irenos pusėn. – Na, palaukit!!! Einam pas direktorių, kitaip čia nieko nebus!.. – griebusi už pečių dukrą, smuko pro duris.
– Dabar AMEN... – iškvėpė Irena.
Naujiena žaibu pasklido po kambarius. Atėjo Irenos sesė su broliu ir stovėdami ant slenksčio spoksojo į jiedvi. Irena nusišluostė ištryškusias baimės ašaras. Žanos širdis daužėsi lyg patrakusi paukštė, taikstydamasi išpulti pro burną, jei tik ją plačiau atvertų. Todėl tik pro sukąstus dantis išspaudė prigludusi prie Irenos:
– Ačiū tau. Per mane užsitraukei kaimynės pyktį...
Laiptuose pasigirdo skubrūs žingsniai ir tuoj į kambarį įėjo Elena su motina ir auklėtoja. Žanai taip pagailo auklėtojos, kad vos suvaldė beištrykštančias ašaras. Kuo čia dėta auklėtoja ir visi kiti suaugusieji? Jie gi nė vienas nežino konflikto priežasties. Elenos mama tiki dukra. Kažin ar jos tėvai bėgtų  šitaip aklai savo dukros ginti? Jie tikriausiai pasakytų, kad nuo žodžių niekas dar nemirė. Nereikėjo prisidirbti... Ar ją mažiau myli nei Eleną? Ne, tikrai ne mažiau, tik Žana neišdrįstų jų jaudinti dėl savo problemų. Tai jos vienos reikalas. Prisivirė, ir išsrėbs! Jiems pakanka savų – tikrų problemų. Auklėtoja tyli, Elenos mama barasi. Žana keliauja mintimis pas savo tėvus patarimo ir ne viską girdi, ką jai sako. Mato auklėtojos įdėmų žvilgsnį. Ne smerkiantį, bet klausiantį. Elena įsikniaubusi į rankšluostį garsiai rauda. Iš koridoriaus girdisi prislopintas krebždesys. Pro durų plyšį gerai matosi daug smalsių akių.
– Penkiolikos metų merga tu, nebe vaikas. Kušys per marškinius lenda, skriaudi mano kūdikėlį!.. – lyg perkūno griausmas iš sustingimo Žaną pažadino moters žodžiai. Nebesuvokia, nei kur jinai yra, nei kas čia vyksta. Kažkur aukštai, aukštai pakilo lubos ir pažiro skaisčios kibirkštys. Jos spinduliavo, akino ir blėso, krito pelenais ant Žanos galvos, vėl įsižiebdavo ir piktai dūgzdamos, kilo aukštyn, kad ataušusios, prigesusios vėl pelenais leistųsi ant galvos ir dusintų ją. „Kušys per marškinius“... „Kušys per marškinius“... – aidėjo smegenyse, lyg tuščiame kubile.
– Kūdikėlis penkiolikos metų!! – Tai šūksnis iš koridoriaus. Kas jį metė? Nežino, nepažino balso. Tik trankus daugelio kojų tapsenimas tolo nutolo.
 Nutolo ir Elena, jos motina. Liko pagrasinimas auklėtojai:
– Jei nesiimsi priemonių, pasieksiu direktorių... lėksi iš darbo!
Krūptelėjo, pajutusi švelnių rankų šilumą ant veido. Kas čia? Verkė? Ne, ašarų nėra. Tai auklėtojos delnai suspaudė jos veidą.
– Gali neiti į pamokų ruošą.
– Ačiū...
– Padarysiu viską, kad ta boba nenueitų iki direktoriaus. Vėliau mudvi dar pasikalbėsim...
– Ačiū... – ir pasipylė kaip liūtis mergaitės  ašaros.
Nežino, kiek laiko verkė. Pagalvojo, kad nenori, jog vaikai ją rastų nusiverkusią. Turi atrodyti kieta. Apsidžiaugė grafine radusi vandens. Daug vandens. Pilną grafiną. Nusiprausė ir sėdo ruošti pamokų. Negalėjo susikaupti. Galvoje sukosi baisi mintis, kad vaikai girdėjo kiekvieną žodį. „Kušys per marškinius lenda!“... „mano kūdikėlis“. Tos dvi frazės vaikėsi viena kitą jos mintyse ir akys nebeįžiūrėjo algebros lygčių, rusų eilėraščio ar anglų žodynėlio. Metė viską ir išsitempė lovoje. „Mano kūdikėlis“... cha, geras kūdikėlis. Jai gi tiek pat metų, kiek ir jai... penkiolika. Na pusmečiu Žana vyresnė... vyresnė! Turėjo būt protingesnė... bet... protas, matyt, buvo išėjęs pasivaikščioti. Toks suėmė juokas... juokėsi ir juokėsi, ir negalėjo sustoti. Garsiai, nuoširdžiai kvatojosi, nes manė, kad yra viena ir niekas negali jos juoko išgirsti. Deja... priešas irgi buvo savo kambaryje, taip pat atleistas nuo pamokų ruošos. Pro nesandarias duris girdėjo juoką ir nepatingėjo ateiti ir pro plyšį pasižiūrėti.
– Juokis, juokis, ar ilgai juoksies?!
– Ak tu SPINTA!!! – sušuko iš visų jėgų Žana ir metė į duris storą „Altorių šešėlį“, pirmiausiai pakliuvusį po ranka. Tuoj pasigirdo kitų durų trinktelėjimas. Dabar jau iš pykčio dar garsiau kvatojo. Juokėsi, krizeno, vartėsi ir vėl kvatojo, kol neteko jėgų. Ačiū dievui, ašarų nebebuvo. Laikas slinko šimtamečio vėžlio žingsniu. Ant rankos tiksėjo laikrodis. Sekundės virto valandom, o norėjosi, kad būtų atvirkščiai. Laukė kambariokių, jų šurmulio. Laukė naujienų: kaip elgėsi vaikai? Vienumos nykuma be galo slėgė. Baiminosi ir norėjo kuo greičiau pergyventi gresiančias patyčias.
Eiti vakarienės neskubėjo. Palaukė, kol visi išeis, tada besidaužančia širdimi pravėrė valgyklos duris. Niekas net akių nepakėlė. Visi šliurpė makaronų sriubą pabarškindami šaukštais į lėkščių kraštus. Atsisėdo į savo vietą. Prisipildama lėkštę apžvelgė stalus. Elenos nebuvo. Nebuvo nei jos sesers, nei brolio. Gal išėjo namo, skųstis dėl „SPINTOS“? Bet ne. Prasiveria durys ir ant slenksčio visa trijulė. Nutyla šliurpimas, nebebarška šaukštai.
– Kūdikėlis penkiolikos metų su kūšiu! – skanduoja valgantieji.
Žanos širdis šokteli iš džiaugsmo taip, kad jinai net žagteli iš netikėtumo, o lūpos išsiviepia plačiai šypsenai. Visi nuogąstavimai ir baimės akimirksniu išgaruoja. Vaikai nepasmerkė jos. Dabar laikykis, Elena. Tau nebepagelbės motina, kad ir kokia karinga būtų. O Žanos tėvai apie šį nuotykį niekada nesužinos, kol ji pati nepanorės jiems papasakoti. Nepanorėjo. Papasakojo tik savo jau suaugusioms dukroms.
Kai jau buvo studentės, atsitiktinai susitiko autobuse. Elena su šypsena pasisveikino ir klestelėjo šalia ant sėdynės, nusiteikusi maloniam pasiplepėjimui.
– Atsiprašau, aš Jūsų nepažįstu, – garsiai tarė Žana, net vairuotojas per veidrodėlį pasižiūrėjo.
Elena paraudusi pakilo ir persėdo į kitą vietą.

Cinkt! Tai virbalas nukrito ant grindų, išsilaisvinęs iš mano pirštų. Akimirksniu dingo praeities vaizdai... jaukiai šviečia stalinė lempa. Po apklotu ramiai šnarpščia anūkėlė. Ir lietus nurimo. Pro debesies kraštą kyštelėjo smalsi mėnulio nosis. „Dar nemiegi?“ – tarsi nusistebėjo.
– Jau migsiu, labanakt, – mintimis atsakiau ir palindau po apklotu prie šilto anūkėlės šono.