šitaip skaudžiai
į širdį žodžiu
lyg sudužusio lango šuke
pats gi šildosi
arogancijos saulėje
jei žinotų kaip
dažnai save smerkiu už
naivumą vos paeinantį
mano žvilgsnis tik
medžio viršūnėmis
dangaus nesiekia
šaipaus iš mėnulio
delčios tarp žvaigždžių
subtiliai įsitaisiusios
na taip naivuolė esu
romantika sielą ramstanti
rugiagėlių melsvų vainiku
dabinu savo senėjimo šventę
o kodėl atsakyk negaliu
piemenėlio ragu
pavasario žalio skardenti