„... Daugybė valios troškimų ir galios aktų, daugybė egzistavimo, tampančio vis mažiau ir mažiau materialaus, lygmenų, laikų, kurie darosi vis amžinesni, ir tų emanacijų ir protų susiliejimų – kas tai yra...?“
Marguerite Yourcenar „Kaip tekantis vanduo“ 142 psl.
 
2016-11-16
 
Klaidžioju minčių labirintuose, mėgindama atrasti senatvės žodinį įvertinimą, nes tikiuosi, kad aiškumas palengvintų  buvimą. Ir štai tas žodis, kurio ieškojau, išsprūdęs netikėtai iš pasąmonės. Ne mano sugalvotas – atrastas, tikslus, nereikalingas paaiškinimų.
Senatvė – tai buvimas.

Vaikystė – tai pasaulio atradimas. Stovėjimas šalia, stebint, vertinant, atsirenkant, mėginant, klystant ir suvokiant klaidą, pagaliau – atpažįstant, kai dar galimi visi variantai, bet jaučiama, kad reikia pasirinkti vieną. Sau. Pagal save. Gyvenimui. Tik miglotai suvokiant, kad toks, kokį pasirinksi, iš esmės nebegalės būti keičiamas, tik kartais leidžiama pažaisti, suvaidinti kitą rolę, įsijausti į kito vaidmenį, labiau patinkantį, bet niekad nepamirštant, kad ne savą. Tik pažaisti, neilgam, nes užtrukus per ilgai, gyvenimas susijaukia. Tobulų gyvenimo modelių nėra ir lengvų nėra, nors kartais žiūrint iš šalies atrodo, kad kito kelias tiesus, šviesus ir lengvas. Kad taip jį man – praeičiau pasišvilpaudama. Tai taip tik žiūrint iš šalies. Savam kely ir pūkas ne sykį virsta akmeniu, šviesa išdegina akis, o vienas neteisingas žingsnis nuveda į  klystkelius. Vaikystės, ankstyvos jaunystės priedermė – neapsirikti, nepasukti ne tuo keliu, ne paskui tuos, nesusigundyti ne tų sirenų giesmėmis, ne tų žvaigždynų spindesiu. Neapsirikti. Nesuklysti. Atrasti savus namus, nors pilkus, paprastus, nors prišnerkštus. Savus. Ne kiekvienam pasiseka – pačiam pajausti, suvokti, sutikti išmintingą savąjį guru ir pelnyti galimybę laimei.
Brandos dešimtmečiai – tai pažinimas, tai gyvenimas. Tai išgyvenimas – savos lemties, aistrų, svajonių išsipildymo ir nusivylimo, ramybės ir audrų, palaimos, jei ištesėta pareiga ir graužatis, jei ne, drąsos ir baimės, klaidų ir sugrįžimų – pas savo Penelopę. Gyvenimas – tai visa, kas yra. Tai netiesa, kad jis mums duotas, veltui, be mūsų valios. Mes gaunam jį savu pasirinkimu, kiekvieną akimirką – sau, pagal save. Lengvų gyvenimų nebūna, nes rinkdamiesi klystam.
Ištverti gyvenimą. Sunkiausia – ištverti kasdienybę, akimirką, dabar. Teisingai pasirinkti – šiandieną, šią akimirką, dabar, kad nieko negalėtum kaltinti. Sakai, kad nuskriaudė lemtis? Žmogaus, suprantančio būtinybę ir įvertinančio visas galimybes, nuskriausti neįmanoma, nes jis pasirenka teisingai.
Žmogus, kurį mylėjau, išeidamas iš mano gyvenimo, po ilgų dvejonių pasakė:
– Tu nesidavei mylima.
Jis buvo teisus. Per aukšta buvo meilės kaina – atsisakyti savasties. Rinkausi nemeilę, nes negalima vadinti meile norą pavergti, sulaužyti kitą žmogų. Rinkausi ir nieko nekaltinau. Nepasirinksi nesamo. Niekas nekaltas dėl meilės nebuvimo.
Kiekvienu pasirinkimu kažko netenkam, bet ir gaunam. Iš tų gavimų ir praradimų susideda gyvenimas. Laimingas arba ne.  Tai taip pat nulemiam patys. Iš šalies žiūrint kartais atrodo, kad žmogus turi visas prielaidas laimei, bet kažko blaškosi, kankinasi ir, būna ir taip, – neištveria gyvenimo. Tai kas tai yra laimingas, o kas nelaimingas gyvenimas?
Mūsų kalba yra turtinga, bet kuriam atvejui galima atrasti žodį, posakį, tarsi tik ir laukusį, kol ateis jo metas sugrįžti į kito, pagaliau pasiekusio reikiamą brandą, žmogaus sąmonę. Naujadarai gimsta retai, tam, kad įsitvirtintų kalboje, jie turi praeiti ilgą patikrinimo, gludinimo, išbandymo laiku, patirtimi, sugebėjimo prisitaikyti prie  amžino būties, kartu su ja kalbos kitimo, kelią ir tik tada jisai sušvinta visu savo grožiu, prasme. Visa tai, ką mėginu pasakyti tokiu ilgu, painiu savo kalbėjimu, mūsų kalba leidžia pasakyti trumpai, tiesiai šviesiai, spalvingai:
– Įsėsti ne į savo ratus...
Tai yra blogiausua, kas gali nutikti. Neteisingai pasirinkti.
 
Senatvė – tai buvimas.
Buvimas... Koks talpus žodis! Tai ir dabartis, tegu ir siaurėjanti, blunkanti, tylanti, nykstanti, ir galimybė dar kartą perkilnoti, įvertinti patirties lobius, sugebėjimas tenkintis mažu, kai viskas darosi lengviau, paprasčiau, nes mažėja pasirinkimo variantų, kol lieka vienas.
Mirtis? Ji netemdo senatvės, nes suprasta būtinybė yra laimė.