Tu sakai, kad labiausiai išsižadi lapkričio,
Kai byrančiom uogom šermukšnio tikėjimas išverktas.
Vėlės kojom basom dulkinoje palėpėje vaikščioja,
O lietus prasiskverbia į kaulus ir permerkia viską.
 
Kai pavyksta įkalbint sustingti kamputyje ašarą,
Susapnuoji daug sniego – akyse taip geliančiai tviska,
O už lango tas baisiai nemylimas lapkritis,
Paaukoji save ir bekraštėm naktim atiduodi jam viską.
 
Ir tada vėl verti kūną eiti į murziną gatvę,
Žvilgsnis grindiniu braukias, balas lapų liekanos lopo.
Pilkam skersgatvy glaudžias sustirus vienatvė,
Jai blogiau negu tau, nes neturi net skėčio spalvoto....
 ---
Išsirauk iš širdies tą be galo nekenčiamą lapkritį
Ir pažvelk į save, žvelk per vyzdžių angas iki dugno.
Spragsint židiniui šviesiąją kalbinki atmintį,
Nesustok... Parašyk... Juk ir rudenį meilės dar būna...