Jie per vieną naktį Milžinais išaugo.
Ir žygiams buvo Jie palaiminti;
Mėnuo panoro Juos lydėti,
Lakštingala ilgai tylėjus
Kiekvieną garsiai apdainavo.

Per pelkes, pievas ir upes,
Per potvynius, gaisrus
Keliavo Milžinai link Saulės
Su liūdesio pilnom širdim:
Ar meilę Jie parnešt galės?

Jie ėjo versdami medžius;
Aplinkui rinkos debesys;
Ir vienas šūvis,
Juos visus parklupdęs,
Privers suklust giedotoją.

Jie krito į samanas minkštas;
Dangus raudoniu nusidažė.
Kulka, palietusi kiekvieną,
Įsmigs lakštingalai į širdį:
Ar vėjai Juos beprisimins?

Legendiniai laikai praėjo:
Lakštingala nebečiulbėjo.
Mėnuo pamiršo apraudot
Nuplaukusius senus žygius.
Gal Saulė Jų ilgėsis?

Kalnais pavirtę Milžinai
Sulauks dienos didingos,
Kada pakils iš sąstingio ir miego
Ir eis žvaigždžių parnešti Saulei,
Kurios ant Laimės žiburio sušvito.