Gražus vakaras prieš penkioliką minučių nuėjo nusišlapinti. Ir nuo to laiko taip ir negrįžo. Pamažu kilo paauglio spuogais ir ambicijomis išmėtytas vėjelis. Aplinkui buvo siaubingai drėgna – kaulus merkė kiaurai.
Kažkur, už trijų kilometrų, namie. Virė gardi kopūstienė. Bet mažos kojytės mynė šaltą žemę. Vėjas vis labiau spygavo ir spjaudės.
Buvo šalta. Ir guodė nebent dailiai iškarpytos snaigės, kurių aplink buvo apstu. Tiesa, geriau įsižiūrėjus, neramu darėsi ir dėl jų. Tos snaigės taip pakvaitusiai krito ant pakelės ir apledijusio asfalto, kad vos tik su juo gaivališkai suartėjusios čia pat ištirpdavo iš gašlios savo laimės. Plikledis...
Tuo metu toli toli, giliai Mieste, santūrus žmogus sėdėjo giminingos sielos krėsle. Apžiūros kabinetas dar buvo šiltas nuo sunkių ligonio atodūsių. Tad gydytojas lėtai užmerkė akis, įkvėpė oro iki pat ąžuolo šaknų širdyj – po TO reikia pailsėti.
Permirkusios kojytės nejaukiai spartino žingsnį. Jau vėlu. Retos mašinos tartum ateivių erdvėlaiviai švilpė pro šalį. Taip norėjosi namo. Pas mamą.
Pas mamą norėjosi ir jam. Gerų fėjų nelankomų ligonių gydytojui.
Lauke šlaistėsi lapkritis. Vėjelį toks patėvis mokė greitai. Ir šis stulbinančiai augo tiesiog akyse. Lietus ir šlapios snaigės šoko girtų kaimiečių polką su ragučiais. Laukta žiema širdyj... Bet norėjosi namo. Tik ten.
Skambutis. Sučirškęs kišenėje taip netikėtai ir taip sprangiai, kad vyriškai sunertas gydytojo rankas nejučia padengė mažyčiai prakaito lašeliai.
- Klausau ,- tarė baltutėlio rūbo vyriškis rūpestingomis akimis.
Ir, kaip sako išlikęs realybės nebeatspindintis posakis, kitame laido gale pasigirdo balsas neeilinis. Tartum staugtų tūkstantis geležinių vilkų. Jei tik jie būtų mažiau įniršę... Tartum sprogtų senų minų grandinė. Jei tik medinės kojos jas teliestų...
Gydytojo veidas mirė. Skaudžiai užgimdamas ir vėl sulig kiekvienu nauju žodžiu čirškiančiame telefono ragelyje. Girdėti žmonos balsą yra laimė. Tačiau tik ne tada, kai jis skamba tokiais siaubingais žodžiais.
Greičiau kelkis, gydytojau. Klykė žodžiai. Tavo namuose miršta tavo kraujas. Mažytė dukrelė gęsta ant motinos rankų.
O kažkur toli nuo visų Miesto geidulių sunkūs miniatiūriniai žingsneliai svajojo apie šiltus namus. Dar močiutės megztos pirštinės šiurkščiai guodė rausvą veidelį. Eiti, eiti ir dar kartą eiti!
Tuo tarpu gydytojas turėjo veikti kurkas greičiau. Juk jo namuose miršta jo paties dukra. Mintys stojo piestu galvoti apie Gyvenimą, Šeimą, Laimingus Metus, Skaitytas Knygas. O rankos su kojomis ir plaučiai su širdimi puolė dirbti tūkstančiu ir vienu vergu.
Baltų drabužių vyras lyg vėjas išlėkė iš kabineto. Tartum uraganas nusirito laiptais ir mašinų stovėjimo aikštele persigėrė į savo automobilį. O tada lyg audra nusirito Miesto, užmiesčio ir kelio namų link kilometrais. Šie vos spėjo mirti po cypiančiomis mašinos padangomis...
Vaikas ėjo namo. Žengė mažyčius varganus žingsnelius. Skubėjo. Kol nelaimingo Gydytojo automobilis slystančiais ratais nesugriebė paskui save trapaus jaunų dienų likimo.
Mašinoje tyliai bumbtelėjo. Ir nekaltas kūnelis trakštelėjo šalin lyg žolės stiebelis dabar jau raudonai nusidažiusioje pakelėje. Laikas visiškai prarado protą. Vyras akimirkai stabtelėjo.
Tada įsitikino.
Ir verkiančiomis išprievartautomis rankomis ėmė dar sparčiau sukinėti prakeiktą vairą priešais akis ir gyvenimą. Dar kelios minutės ir gydytojas jau namuose. Čia verkianti žmona. Mėlyna tartum vakarėjantis dangus dukra. Ir daug daug staigių dūrių į krūtinę.
Kartais neįtikėtina suvokti koks mechaniškas gali būti. Koks didžiavyriškai iki pasišlykštėjimo profesionalus sugebi tapti kai taip nepaprastai reikia. Todėl stebuklus darančios nedrebančių pirštų rankos maigė dukters gyvenimo programavimo mygtukus. Ir... Bingo. Jis spėjo!
Spėjo, prakeiktieji. Spėjo, kūrvos su kurviukais prie šiltų jaukių LAIMĖS židinių.
Gydytojas išgelbėjo mirštančią savo žmonos sielą. Ir mėlyną tartum dangus dukrytę. Tačiau po valandos ir šešiolikos su puse minučių žinių priede apie kasdieniškai laužomus likimų kaulus išgirdo kaip mirė jo ramybė ir trapus namo ėjusio vaiko gyvenimas kartu su ja...