Ne aš tau išauginau
Sparnus, kai nebepajėgei 
Skrist greta.

Ne mano žodžiai padėjo
Tau įgyt jėgų, pakilt
Ir išskrist.

Ne aš tau sutvarsčiau
Širdį ir liepiau skrist
Ten, kur šilta.

Kur gandrai vasaroja
Peržiem, vis sugrįždami
Į tą patį lizdą pavasarį.

Niekad neužmiršdami
Vienas kito, vis atkuriantys
Savąjį lizdą drauge.

Tačiau mes – ne gandrai.
Tu išskridai į vakarus,
O aš į rytus.

Ir nors visada atminsim
Vienas kitą širdy, kažkur
Labai giliai krūtinėj.

Laikysiu tavo atvaizdą,
Bet niekad taip ir neatminsiu,
Kurgi buvo mūsų lizdas.