*****
   Jau sutemus par Malėtų mēstēliā brūkų dardėjā pora arklių kinkytas vežimas. Ažsivėlinā malūni Gabrys. Pakol sũmalā, pakol supikliavōjā ir sutēmā. Ā dā vėtra ažiājā. Vėjas kaukiā, drāskiā paskutinius medžių lapus. Kelias lig Stirnių tolimas, ale namuose laukia pati su vaikais. Mestely, kur daugiausia gyvena žydų, lungai bũvā tũmsūs tik sinagōgāj šviesu, girdėjās ar tai giesmēs, ar rāudās, nesuprasi gi žydiškai. Šiunde tikriausia strašnoji, pamyslija. Prisiminiā ānas, kai tarnāvā par žydelį piemeniu, su pusberniu pridāriā jiem zbytkų. Jo pamokytas nunešiā sinagōgān gaspadoriaus naujus čebatus ir padėjā prēmenėj, kur bũvā pilna visokiā āpavā. Mat žydai meldiās basi. Sāulai patekėjus, pradėjus jiem skīrstytis kīlā armydelis. Vieni čebatai lišni. Ėmiā skaičiuotis ko trūksta – lig tai ir visi. Tai kų velnias nusinešiā? Kelias dienas rākāvās, kol gaspadorius nesusprātā sāvā naujų čebātų padabot’. Nerādis iškart žvairai dabōdamas pasākiā:
– Negeras žmogus iš tavys, Gabry, bus, ui negeras āugi. Ale niekā, ilgai nepykā. Ir algos nesumāžinā.
   Pravažiuojunt prā Icika karčemų niat sāilas nuryja. Gerai būt alaus bakaliokas, ale tumsu. Ir jau až dykų negāusi kaip kadais jaunystēj. Tadu ainunt pulkeliui bernų iš bažnyčiās, Untaniokas pamātiā un tākā sliekų,jį pajėmis, suviniōjā nosiniān ir insdėjā kišeniun. Bebaigiunt ger’t’ pirmų bakalų ānas inmetiā sliekų vidun ir kad ims rė`kt’,- va, dabok, Icikai, kuo mus gīrdai!!!… Su kirmiālė`m!!!
– Ša, vyrai, ša… – raminā Icikas. Palinkis pre ausies pašnibždėjā: – Šiundej geriat kiek norit až dykų. Nu ir prisbaliavojam tadu… Čiut namus rādām.
   Išvažiavus iš mēstēliā laukuos, vėjas visai pasiũtā. Pradėjā ir lyt’. Gabrys aptaisiā sarmėgām apklotus maišus su miltais, kad nesulyt, ažsidegiā žibalinį panorų su mandru stiklu, pirktu ar Leibų. Ale naudos jõkiās, matyt tik pora sieksnių priekin. Gerai kad arkliai sani, žīnā kelių.
   Tarpumiškiāj, pria Jačių kad atlė`ks vikriai vienas pā kītā, rōdās tuoj vežimų su arkliais pakels. Apylinkį apyšvētia žaibas ir teip sugriaudējā, kad nepamātiā, kad jau žegnojas kaip davatkėlā. Ir pats ir debesį ar velnių žegnoja. Par ūžesį kažinkas prieky un keliā dunkstelė`jā, ir arkliai supunkštį sustojā kaip inbesti. Pasjėmis panorų balsiai kalbė`damas poterius aina dabõt’, maž mēdis ažvirtā ar koks kitas biesas ti dedas.
Arkliām panosiāj panoras apyšviātiā kažin kų bāltų ir krũtantį.
– Kas tu..huu…? – nesavu balsu pralemenā Gabrys
– Ui žmāgėli, ratavok… – kažin kas pralemēnā.
Nugi žmogiška kalba. Priaina arčiau, daboja – baltai apsrė`dis, matyt venmarškinis žmogus un keliā vāliojas ir dejuoja. Da roz pĕrklausiā Gabrys:
– Kas tu? Ar girtas?
– Davydka aš, tas kur rīzus perka pa kaimus,- pralemēnā tas. Nu gi pažįstamas balsas.
Priėjis pakėlā, – draba kaip apušiās lapas ir sušali`s ir persgundis.
– Šaitānas mani pagāvā, Šaitānas. Dėkui, kad išratavojai. Išejau iš sinagōgās un raikalą ir pagāvā. Sākiā rabis – neik…
– Tai maž vīkrius tavi pagāvā,- tikinā Gabrys. Tokia vėtra… Čėsais, girdėjau, ānas niat arklius kiluometrus nuneša. Ale nepatikėjā, vis murmėjā apia Šaitānų. Aptūlojā sarmėgām Davydkų Gabrys ir parsivežiā namo. Ilgai sirgā, ir paskui pasākiā, kad negali grįžt un savus. Až išratavojimų prāšiās palīkt’ dirbt’ až pilvų, ā paskui nuviājis un kũnigų apskrikštijā katalikų vierān, aba katalikų žegnōniās ir šaitānas bījā.
                                            *****
– Taigi maž ti buva tas Davydka, kur dažnai par tėvų naktavōdavā, kai nespėdavā grįžt‘ namo, – prisiminiā moma. – Geras žmogus bũvā. Važiuodavā par kaimus ir rėkaudavā:
 Perku rīzus, gelažiõkus...
 Sanus bobų undarokus.
Turė`davā ir visokių tavorų, ir nebrungiai. Vĩgadna, neraikia Malėtuos važiuot‘ del degtũkų ar pipirų. Vakarais kamarė`laj ānas ažsidēgdavā žvākį ir ilgai melsdavās. Ā paskutĩnį roz, tai žalvarĩnį liktornių ažmiršā. Tikriausia, kad až jį, prismīnį pasmelstume. Kalbėjā, kad ir apskrīkštijusį, vākĕčiai surādį visvien sušaudiā kartu su kitais žydais...