Prisėsk ir pakalbėkim, kolei nulis valandų
Neužmerkė akių mums, aiškins vėl – pavargot.
Kas laukia mūsų, (kalbėkim), atėjusius kartu
Į paskutinę seną stotį ištart vardo...
Nežinomas pasaulis mums, užpildytas žmonių,
Vis skubančių į ten, nėra kur sugrįžimo.
Mes nieko nesakysim jiems, neslėpsime akių:
Kelionė gali būt sunki, slidi... Kas žino...
O jeigu nuojauta ar keistas būvis slėgs pečius
Ir nerimas sujauks, nutrins dangaus skaistumą,
Tu patylėk, tik nieko nesakyk. Dalink perpus
Šią juodą nuoskaudą ir tavo baltas rūmas,
Jausmų ekstazėje paskendęs, švies kaip švyturys.
(Jaunystėj skraidėm čia kartu, pakinkę vėją).
Padangėj mėlynoj tarp debesų sapnai sugrįš.
Ak, tas padūkęs šėlas! Visada žavėjo...
 
Net rišant stebuklus mazgan, mūs laikas nesustos,
Blogio voratinklį sunku bus suardyti.
Mažai mums duota. Daug ko nepasiekt. Tiktai naudos
Kitų jausmuos tu neieškok ir kuklią būtį
Nepeik. Nepavydėk gyvenimo ryškių spalvų –
Tai lemta gaut aukštuomenei, laisvai bohemai.
Neduota mums. Nors aš žinau tvirtai, tavim tikiu,
Kad laimę kiekvienam pasiekt! Tai mūs likimas...
Tvirtai žinau, kai liūdna man ar kelyje sunku,
Tu visada greta ir linksmas, ir žaismingas.
Kada tave užspaudžia liūdesys, vargai – kartu.
Aš nuvedu tave prie molo net ir sningant.
Ten senas „brigas“ ligi ryto atvirom akim.
Užklydusi banga bures sūpuoja, stiebą,
Kad vos išsilaikai ir skęsta jūron, nebūtin
Tos juodos skausmo duženos ir grįžta jėgos.
Pažvelk tenai – žvejai atplaukia, šitoks klegesys!
Būriais žuvėdros pasitinka. Gimtas uostas.
Jau saulė teka, nuovargis praeis,diena nušvis.
Nuo jūros švelnus vėjas mūsų skruostus glosto.
---------------------------------------------------------
Ant akmenų aštrių, visai visai šalia vandens
Su ateitim šnabždėkim, nuovargis paliks. Praeis.
 
***** 
Štai pakalbėjom... Vakaras rudens tylus.
Už lango dairosi priklydęs vėjas.
Jis neveja tolyn girliandas debesų,
Kurias ruduo atvarė ir pridėjo
Prie niūriai pilko fono žiemiško dangaus.
Ir nuojauta keista – juk čia kadaise
Kiti gyveno dar prieš mus. Ir ko paklaust?
Neliko pėdsako žmonių. Jie jautė laisvę
Ir saule džiaugėsi, mylėjo... Dar, galbūt,
Kentėjo, verkė... Kažkur paskui pradingo.
Dabar gyvenam mes. Paskui ir mūs nebus...
Bet liks tik priesaika, ilgam sujungus.