Ai,
nevadinkit mane poete...

Aš tik retkarčiais
Kaip ta paukštelė
Jazmino krūme
Pačirškauju, patriukšmauju.
Kažkas sustojęs
Įsiklauso,
O kažkas,
Savo gelmėse paskendęs,
Praeina pro šalį.
Ir nieko čia tokio.

Ai,
Nevadinkit mane poete...

Aš tik retkarčiais
Kaip tas vėjas
Švilpiniuodamas per sodą,
Papurtau obelį ar slyvą –
Pabyra į žolę žodžiai.
Kažkas paspiria juos koja,
O kažkas susirenka
Ir vakare skanauja prie arbatos.
Kiekvienam – savo.

Ai,
Nevadinkit mane poete...

Aš tik retkarčiais
Lietumi beldžiuosi
Į grindinį, stogus ir langus,
Kol susigeriu į žemę.
Ir prasiskleidžia, sužydi
Viena kita mintelė.
Kažkas pagiria, sako: „Gražu“,
O kažkas tiesiog jų nepastebi.
Taip ir turi būti.

Ai,
Nevadinkit mane poete...

Aš tik retkarčiais
Norėčiau ja būti,
Bet geriau paukštele,
Lietumi ar vėju...

Ai,
Taip įdomiau...