Didžiulėj dykumoj, po šaltu patalu
Giliai palaidojau gyvybės sėklą.
Tą vakarą, kai horizontas krito už kalnų
Raudonais karo paukščiais.

Tą vakarą, kai, rodės, nebeliko
Artimų širdžių
Ir protėviai kariaujančių - iš karstų veržės
Aklom mintim pasaulio galą uosdami.

Aš sniego dykumoj po šaltu patalu
Giliai pasėjau sėklą,
Kad mūšiui pasibaigus išaugtų medis
Naujos jaunystės žiedo.

Ir atžingsniavus sutemoms ir pirmai žvaigždei įsižiebus,
Ištirptų laikas, širdies ugninių syvų degintas...
Ir kad sėkla dygtų,
Auštant naujam dar nesapnuotam rytui.