Su rudeniui nekart bridau
Šlapiais keliais, ėjau per lietų,
Džiaugiausi rytmečio klevais
Saulėtekio ugnim aplietais.
 
Žiemkenčiai guodė viltimi,
Gimtuos laukuos sužėlę.
Graudino paukščiai klykdami,
Išskristi pasikėlę.
 
Galėtum, bėgtum juk atgal
Į vasaros gėlėtą glėbį,
Apsvaigęs, gertum, rodos, vėl
Kiekvieną šiltą spindulėlį.
 
Tik gal ne tu eini, bet laikas neša
Gyvenimo valtelę mažą.
Ir teka jis, kaip visos upės teka,
Į amžinybės okeaną.
 
Tikiesi,
Kad pakrantės ievom dar žydės
Ir mos gegužyje nusvirę šakos,
O žalios pievos tikro aukso negailės,
Pienių žiedais, jų medumi aptekę.
 
Gerai, kai tolį ženklina viltis,
Tiktai ir kiekviena diena brangi.
Ruduo, nors darganotas kartais jis,
Tačiau taip pat kaip dovaną turi.