Ilgais vakarais mudu stebėjom besikeičiančią gamtą,
Kai vieną minutę lijo, o kitą – visa pasidengė sniegu.
Spėliojom, kodėl nėra taip su mumis, kodėl mes laukiam?
Gaišinam, žudom savo laiką, tikimės, kad tai ne mums snigti reikės,
O mus apsnigs…

Žvaigždės tąnakt priminė mūsų gyvenimą – kaip paprastai ir būna.
Įsižiūrėję nors ir į menkiausią lapelį, jame taip pat sugebame įžvelgti save.
Saldus kakavos kvapas priminė vaikystę, nors nė nejaučiu, kad ji pasibaigusi būtų.
Gal visuomet ji čia, slepiasi už spintos manos ir tavos?

Kuždėjom, kalbėjom, juokėmės tyliai...