Juodos uogos rudenio vėjy,
Juodos uogos prie slenksčio žiemos,
Tik jų skinti nieks nenorėjo,
Liko laukti šaltos nežinios.
 
Skrido paukščiai pro šalį, praskrido,
Krito lapai raudoni, gelsvi,
Šviesios dienos rūkuos pasiklydo,
Tarsi sniego kąsneliai pirmi.
 
Tuščios Nemuno pilkos pakrantės,
Nesimaudo dangus gelmėje,
Net kantriausi žvejai nepabando
Paskandint meškerės vilnyje.
 
Juodas uogas lapkritis neša,
Kam ketina pabert — nežinia.
Gal ne uogos, tai ašaros laša
Jo šarmos nubučiuotam veide.
 
Lai nepyksta, jei aš jų nerinksiu,
Tegul žemė motulė priglaus.
Atsities liaunos šakos nulinkę,
Kitąmet baltus žiedus sukraus.