Pabyra trupiniai ant pirmo sniego,
Tie išsibarstę laiko trupiniai,
Kol dar viltis lyg kelrodė nemiega,
Ieškosiu to, ką pamečiau seniai.
Prašysiu išrišimo, kolei žvakė
Lyg žiburėlis švies senam lange,
Prisiminimais vasaros plaštakės,
Lėks mano mintys vien tik pas tave.
Priglausk— širdis iš skausmo virpa,
Palaikis nerimas lyg išaugta suknia,
Priglausk—pečiai liauni nutirpę,
O danguje pakibusi delčia.
Surinksiu trupinius, kol rytas glostys dieną,
Kol išsklaidysim nerimo rūkus,
Pažvelk, brangus, ištirpo mėnesiena,
Aš supratau, koks mėlynas dangus...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-11-08 09:40:39
Įtaigu...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-11-07 13:09:04
Ilgesingai gražu....Rodos, ir aš regiu tą mėlyną dangų...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-11-07 12:24:00
...toks švelnus ilgesys...užbūrė...labai...
Vartotojas (-a): Akademix
Sukurta: 2016-11-07 11:42:01
Gražu, sklandu, paprasta. Man priimtinas toks klasikinis eiliavimas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2016-11-06 23:01:57
Ak, tos mėnesienos... Kitąsyk gali matyti ir apniukusiame danguje, jei labai nori :)