Girdi? Ratuotos bitės dūzgia
Prie Nemunėlio žilo, virš čiobryno,
Gal paslaptį atnešęs paukštis
Nutūps į medį. Kas jį žino...
Į rūko skraistę įsisupęs
Prie atminties kalnelių dar stovėsi,
Meduotos bitės virš liepynų...
O laumžirgiai atneš pavėsį.
Ir būsi ištikimas vėlei
Meldynams, liūnams ir mėnuliui,
Istorijos vingiuotai kreivei
Ir tiems, kurie pavargę guli
Po skausmo, netekčių, likimo smūgių,
Po tolstančio ir geliančio tikrumo...
Gal lietų dar pakalbinsi, gal vėją?
Gal pasidžiaugsi kaimo dūmu?
Gal tu, bičiuli, vėl pareisi,
Saulėtekį rasotą apkabinęs,
Gal šoksi su skardžiu į upę,
Kur snaudžia žuvys tamsiažvynės...
Ir, teatrališkai pamojęs,
Pašauksi smilgą iš palaukės,
Bet niekada tu nesuprasi,
Ką nušienavo Laiko dalgis...