Neateik į sapnus, kol širdis neužgijusi sopa, 
Kol nakties tamsoje neužgęsta languos žiburys, 
Aš žinojau seniai, kad mylėti taip niekas nemoka, 
Bet vėl beldžias šiaurys į užvertas nuo šalčio duris.
Neateik į svajas, jos lyg uogos vaivorų sunoko,
Virpa rankos sužvarbę, kai mėnesį basą liečiu, 
O nykioj vienumoj dvi žvaigželės svaiginančiai šoka –
Aš apsiaustą austinį nuleidžiu ant savo pečių.
Neateik į eiles, krinta raidės iš popieriaus lapo, 
Išvirkšti sakiniai ir išblukęs dienos atspindys,
Tik peizažą rudens kažkas kitas iš naujo nutapo,
Vario lopai ant stingstančio lauko rūdys.
...............
Neateik į sapnus, kol širdis neužgijusi sopa, 
Kol plevena nakty mano laiko ir dvasios būtis...