Aistromis kibirkščiuojančios akys —
Mano jaučiui raudonas skuduras,
Kuris erzina, vėjyje plakasi,
Kuris lūkesčio ietimi nuduria.
Jautis narčią galvą nulenkia
Ir iš įsiūčio kapsto dulkes —
Jis negali ramiai gyventi,
Kas liepsnoja, tą reikia pulti.
Užsimerkčiau — pražūčiau. Aš traukiuosi,
Kolei nugara pajaučiu sieną.
Kaip tą jautį erzinti liautis?
Prakeikimas — karingieji genai.
Jei nei žūt, nei žudyti nenoriu,
Reikia bėgti, ropštis iš aptvaro.
Tegul švilpia koridos žiūrovai
Ir tegul ant liežuvių nors pakaria.
Bet nei vartų tvoroj, anei plyšio.
Po kovos lieka gyvas tik vienas.
Trykšta ašaros, kibirkštys nyksta.
Jautis romiai rupšnoja šieną.
O kas bus, mano jauti, kai akys
Išsausės ir išdžius tarsi dykumos?
Tu tyli, tik ragų smailios šakės
Palei šoną įspėdamos slysta.