Ne visad vartai verias į abi puses —
Be skaičiaus jau tenai ir liko...
Ant kauburių liepsnelės primena žvaigždes,
Kreivais šešėliais kryžiai rymo.
Seni... Kaip ir tie kaulai po žeme,
O gal tik dulkės — sauja atminimo...

Iš atminties ir gėlėmis austa skara,
Ir vaško žvakė kovoje su vėju,
Mergelė Motina žydra, žydra skraiste
(dar vaikas būdama prieš ją stovėjau).
Apsamanoję antkapiai... Vardų jau nebėra...
Išėjo liepos... Ir klevai išėjo...
Apnuoginti paminklai — gelianti dvasia
Senųjų kapinių — istorijos globėjų...
---
Tik ta pati negrįžusiems skirta malda —
Amžiną atilsį duok...
                 Pakalnėj pritaria Venta.