Pavasarį pražysta žiedai –
jaunystėj užgimęs jausmas –
rudenį belieka tik stiebai ir
širdyje skausmas gilus.
Gėries pavasario saule,
didžiavais jaunystės veržlumu,
atvertais langais į pasaulį –
dabar bodies rudens nykumu.
Džiugiai pasitinki auštantį rytą
užgimusią naują gyvybę gamtoje,
pradedi naują taką nepramintą –
užbaigi rudens šalnoje.
Pavasaris, vasara, ruduo –
pasitinki, džiaugiesi, palydi –
saulė, žvaigždės ir mėnuo –
gal amžinumui pavydi?..
<>
Mintys sujaukia protą –
protas paliečia  sielą,
regi rudeninį žemės apklotą –
viskas suplaukia į tikslą vienintelį vieną.
Stebi dinamiškai slenkantį gyvenimą –
supranti laiko skubėjimą erdvėje,        
deja, laikas toldamas – tik nerimą didina –
ruduo gamtoje, rudens spalvos tavyje.
O mintys ir toliau aitrina sielą,
širdis ieško paguodos
blėstančioje saulės šviesoje,
lauki – gal laimingą dieną dovanos –
viskas nurimsta – lieki nežinioje...
Į nežinią atėjai, nežinia lydi dar –      
gyvenimo prasmė kartais tokia skurdi –
ieškojimų kelyje ne visad gėlės žydi –
kodėl sapnuose lemtis tamsi?..
<>
Rudens lietus, rudens vėjai –
baugiai nyki nakties tamsuma –
geltoną lapą  žvilgsniu palytėjai,
ši spalva tapo savaip artima.
Niekas nesaugo krentančių lapų,
šiugžda po kojomis išsekę, vargani,
jie pasilieka ant numintų takų
ar skrieja  žvarbaus vėjo genami.
Laikas ir lapas – dvi priešingybės:
vieną matai ir ranka lieti –
laikas nuo begalybės iki begalybės:
nelieti – kūnu pajauti.

Laikas bėga, lapai krinta,
išnyksta žmonių veidai,
laiko tėkmė amžiais nekinta,
kinta gamtos aidai.