Išsirinkau žvaigždelę krintančią į žemę.
Kas man iš tų, kurios prie skliauto lieka?
Ši – turi širdį spurdančią, neramią
Ir kibirkšty savim išlieka...
 
Žaliom akim atsiremia į girią,
Ir švieslaidžiais per miestą nusiyrus
Vidurnaktį lyg valtim skrodžia šilą,
Šįvakar kapuose užtvindė tylą.

Ten išskleidė nemarų žiedą                                                 
Į srovę šviesią, mirksinčią, bekraštę.
Ramybė tiems, kurie šviesoj toj miega                                         
Dangaus ir žemės sujungti per amžius.