Bus vakaras, naktis, kuri netemsta,
Lempelės švies lyg žvaigždės danguje.
Išėjusiems šioj žemėj bus atleista,
Paguodą ras gyvųjų maldose.
 
Ir nesvarbu visai, kas ir kodėl paliko
Kelius, kuriais jau vaikščioja kiti.
Ar liko knygose, ar amžiuose išnyko,
Jų buvimu mes esame gyvi.
 
Tai kas, kad vardą laikas iškeitė į dulkes,
Joks ežeras veidų tų neatskleis.
Gyvenimai — ne sudaužyto stiklo šukės,
Jie nesibaigia šiais šventais kapais.
 
Maža šviesa — lašelis kito ryto,
Vilties ir meilės virpanti liepsna,
Kurios negali metai uždaryti,
Nes ji viena gyviesiems palikta.
 
Bus vakaras, naktis, kuri netemsta,
Ties ranką brangūs žmonės iš toli.
Tikėk,
Tada žemelėje tikrai nešalta,
Kai meile ir malda esi arti.