Jau nuo ryto į sodą užklydę strazdai
Užsilikusio derliaus raudonį kapoja,
Pilkos duknos dausų neaukštai, lyg ir siekia miškai,
Bet prayra lietum ir nuogų neužkloja.

Viskas slenka pro šalį lyg tu pats pro save.
Sudrumstiems vandenims bus sunku nuskaidrėti,
Kol užklydę strazdai šitą dieną sules.
Kartais noras gyventi platesnis už skėtį.

Prie ugnelės jauku, bet užmigti bijai,
Kai sode nebekabo užsilikęs raudonis,
Nes jauti, kad mirtis užsimojo plačiai:
Į medžius, į strazdus ir, tikriausiai, į žmones.

Eik šalin, nelaboji. Ne metas dar man.
Dar svajonių, troškimų nešuos pilną glėbį.
Eit į sodą per lietų? Smala žino, kam?
Tu kratai nuo voratinklių dulkes palėpėj,

Tu po nemigo naktį vaiduokliais blaškais,
Tu sustingdai siaubu beatvėstantį kraują.
Atbundu. Už langų apšerkšniję miškai,
Besapnuojantys strazdo giedojimą naują.