Šį vakarą vėl nusilenk mėnuliui,
Jis tau šypsosis iki paryčių.
Jausmai giliuos akivaruos sugulę,
Prisiminimai nebeslėgs pečių.

Lengvutis ir švelnus vėjelis dvelkia,
Paglosto veidą, lyg žmogaus ranka,
Vilioja nerimas į klampią pelkę,
Užkloja rūko slegianti marška.

Norėtum sužinoti, kokios ribos
Dar atskiria nuo žudančios tamsos,
Bet žvilgsnį traukia danguje sužibęs
Mėnulis – vien tik tau nusišypsos...