Randi save iš naujo.
Kiekvieną rytą.
Kitokią ir tokią pat.
Prie durų vartos priglaudi kaktą,
skaudančią po slogių nakties sapnų.
Krūpteli nuo trankomų durų.
Tyli į pyktį, nepakantumą kitų
tavo tylai ir tylėjimui.
Tavyje visos mėnulio delčios,
priešpilniai ir pilnatys.
Ir kodėl taip retai tave
jaunatimi mėnuo apkabina?
Šypsaisi akimis žiemai būsimai.
Lūpos neprasiveria,
kad ištart žodį lemtingą.
Kad išvaikyt apatiją,
klevui chameleonui
spalvas keičiant.
Durų varta vėsi. Tai
kodėl sapnų slogutis
kankint nesiliauna?
Juokinga, jaunystės godos
pinkles sielai rezga.
Randi save tokią pat ir kitokią,
saulei savitomis varsomis
dangaus aukštumas,
platumas taškant. Kaskart
trupinys tavęs lieka naktyje.
Nepavargai dar kabintis
už saulės ir
už žemės krašto?..