Aukšti pakrančių švyturiai
Jūros laivams kelius parodo,
Per aklą tamsą spinduliai
Vilties sparnais iš tolo moja.
 
Audringa jūra, ji toli...
Bet sutemos ir žemėj braido,
Taip nesunku paklyst kely
Žmogui gyvenime per klaidą.
 
Yra ir čia juk švyturiai —
Su kryžiumi bažnyčių bokštai,
Tik gal retai, per daug retai,
Į juos pažvelgti kartais trokštam.
 
Pro namo kraigą, pro medžius,
Pro Nemuno, Nevėžio vingį
Regi iškilusius, gražius
Du baltus bokštus. Rodos, spindi
 
Taip dosniai liejama šviesa.
Bereikia tik akis pakelti
Ir patikėt — ji tau skirta,
Protu priimt, širdimi gerti.
 
Ne tik šviesa jie žmogų kviečia,
Bet ir skambėjimu varpų.
Rodos, per tolį ranką tiesia,
Tarytum klaustų — kurgi tu?
 
Matai, kaip lengva nepaklysti,
Kai ir labai labai klaidu,
Kada jauti, kad bokštai lydi
Žemiau baltųjų debesų