Aplankysiu tave vakare,
Kai jau būsi nupraususi dieną nešiotą nusipieštą veidą,
Pagrindinis fasadas
Kai be žodžių išduos tarpe antakių statmeną nuovargio raukšlę.
Neprašysiu paskolint 
Nei cukraus, nei druskos,
Nekikensiu, pamačius atbrizgusį apdaro kraštą
Ir uoslė nepradės protestuoti,
Užuodusi skurdą.
Patylėjus išeisiu, susipratus, jog tu — ne viena
(atminimuos klajoti tave išsivedusi buvo senatvė),
Na, o man tereikėjo išvysti,
Kas ten slepias po nupieštu veidu,
Kas mane pasitiks,
Kai aš brisiu į jau nutekėjusią upę,
Kur kaip žuvys nugaišusios plaukia didėjantys skaičiai.
Ko tikiuos?
Gal baimę įžvelgt išsiplėtusiuos vyzdžiuos?
O gal ramų ir tikrą slinkties suvokimą?
Ar dabar tai svarbu?
Pabarbensiu vos vos į duris
Lyg užmiršusi miegantį durų skambutį.
Gal atversi, 
Kai būsi be dieną nešiojamo nupiešto veido?