Šita vasara buka. Viskuo. Lietumi, vėsa, kaitra, išlendančia nė iš kur, pakankinančia ir vėl pradingstančia.
– Labas. Kur taip leki? – Mėtos mintis nutraukė menkai pažįstama kaimynė iš gretimos laiptinės.
– Į niekur. – Mėta šypsojosi. Tik tiek ir galėjo ištart moteriai, kuri visus užkabinėdavo savo tuo pačiu klausimu, atsakymo nelaukdama, nes tuoj pati lėkdavo savo keliu nežinia į kur, nežinia ko.
– Visad buvai tupa. – Kaimynė pasukiojo smiliu prie smilkinio.
– Tokia ir likau, – nesiliovė šypsotis Mėta. Bet kaimynė jau lėkė tolyn, keistai kratydama galvą.
Labas reiškia geras. Keistas pasisveikinimas. Geras kas? Rytas, tas, kad ją, Mėtą, užklupo netikėtai paskendusią mintyse, ar dar kas nors.
Mėtai nejučia rytas patapo tikrai geras. Nepaisant apniukusios rugpjūčio padangės, pranašaujančios greitą lietaus protrūkį. Horizonte švytravo auksinis ruožas, teigiantis, kad lietus bus trumpalaikis ir gal net lis su saule. Ji vis dar stebėjo nutolstančią kaimynę, kuri toliau keistai kratė galvą. „Lyg norėtų tam tikrų gyvių atsikratyti, plaukuose privisusių", – pagalvojo Mėta. O plaukų tai kaimynei galima iš tiesų pavydėt: vešlūs, ilgi, banguoti. Visiška priešingybė Mėtos lygiems ir kietiems lyg stagaras plaukams. Gal todėl ir purto tą savo galvą, norėdama, kad į jos plaukus visi atkreiptų dėmesį. O kad iš šalies tai nelabai estetiškai atrodo, jai nerūpi. Kas į save iš šalies žiūri.
„Einu į niekur.“ Mėta tikrai nelabai žinojo, kur eina. Tikslo nebuvo. Stabtelėjo, pasižvalgė ir patraukė skvero link. Užuolankom. Visada mėgo eiti ilgai. Lėtai, klaidžioti, pasimesti ir vėl atrasti save. Toli nuo buities smulkmenų. Pamatyt save kitokią. Kokioje lauko gėlėje atpažint savo laukinę prigimtį, išgirsti tako akmenėlių šneką, pajust senų medžių ošime atodūsius į atžalyno džiūgavimą. Pradėjo lynoti. Įsisiautė į apsiaustą nuo lietaus, užsimaukšlino kapišoną. Užuolankom, bet pasiekė skverą. Iš galvos neišėjo kaimynė, be atvangos purtanti galvą, jos vešlūs plaukai. Kažkas gimė Mėtos galvoje. Kažkas panašaus į eskizą, kuris gal guls vatmano lape, gal ne. Namie. Nes su savimi neturėjo nei pieštuko, nei savo didelio bloknoto. Tiesiog ėjo į niekur. Bėgo nuo buities į save. Mintyse smigo į būsimą savo peizalynę, anot draugės. Į Vilionę į niekur. Moteris, ilgais vešliais banguotais plaukais, liečianti ežero bangas. Plaukai taip ir vilnija ežero paviršiumi tolyn nuo kranto ... į niekur. Į ten, kur gali būt pats sau, su savo ego, savo savimi.
Lietus įsismarkavo, išbaidė vizijas. „Lietus veidą bučiuoja“. Mėta prisiminė seną dainą. O gal saulė, ne, rodos, sniegas veidą bučiuoja ten toje dainoje? Nepamena jau. Bet dabar tikrai lietus bučiavo veidą. Nelabai maloniais šaltais ir šlapiais bučiniais. Mėta dar labiau sulindo po kapišonu, stipriau susisiautė į apsiaustą nuo lietaus. Skvero takelio akmenėliais pasišokėdamas tekėjo vanduo. Garbanotomis bangelėmis. Kaimynės plaukai. Linksmai šniokšdami tekėjo į nutekamąjį šulinuką. Į niekur. Negrįžtamai. Mėta stebėjo tą tekėjimą su viltimi, kad vizija, būsimo piešinio vizija neišnyks, nesutekės į kanalizacijos šulinuką.
Lietus liovėsi. Staiga. Iš už debesies išlindo saulė, Kokios tobulos bebūtų svajonės, jos kada nors baigiasi. Vis kada anksčiau ar vėliau baigiasi. Yra pradžia ir yra pabaiga. Gyvenime taip. Tik ne piešinyje. Ten nebus absoliučios pabaigos. Toje Vilionėje į Niekur.