Jeigu žinočiau, kad paguost galėčiau
Giliai širdy dar slypinčiu žodžiu,
Iškelčiau jį, vilties sparnus pridėčiau,
Papuoščiau ryto spinduliu šiltu.
 
Eičiau keliu, jei kelią tik žinočiau,
Kuris į namą sutemų nuves,
Kad iš savęs žariją dovanočiau
Vėlei įžiebt prigesusias liepsnas.
 
Tiktai žinau, daug žodžių jau beverčių,
Jie liejas lietumi, lietuviams svetimi.
Upeliais nuteka pilki, apkartę,
Ir vysta lauko gėlės, žolės jų kely.
 
Bet juk yra, kažkur tikrai gyvena
Motulės žodžiai iš pirmos maldos,
Su jais užmigt, prabusti buvo gera,
Nubraukti prakaitę dienos darbuos.
 
Vėliau
kiek daug upeliai, girios dovanojo,
Tėvų kapai ir pilkapiai aukšti,
Šviesius žodžius istorijos kartojo
Tėvynės sūnūs laisvę gindami.
 
Yra juk žodžių, jų kiekvienas turim,
Kurie žėruot, karštai liepsnoti gali,
Išaugti ąžuolu, tvirtovės mūru,
Jei bus juose dar ir širdies dalelė.