užkliuvai
už mano tylinčio pasaulio
sielos kampeliuose
voratinkliai iš būtojo laiko
trumputis šviesos blyksnis
esamos rudens saulės
toks sulėtėjęs žingsnis
į žiemos salelę
iš krintančių medžių lapų
likusių metų vainiką pinu
debesų gama pritvinkęs
rugsėjo dangus
properšos mėgaujasi
rugiagėlių mėliu
maištauja neklusni širdis
ragauja uoliai rudens nektarą
neužmigdyk naktie sopulingą
aistrą gyvenimo saulei
leisk suskambėti darna
mano tylinčiam pasauliui
net jei ši darna
tau žiovulį įvaro
keliant prie lūpų
rytmetinės kavos puodelį
apkabinu tave padėka
kad nesutrypei abejingumu
žvilgsniu ne pro šalį