Tyliai nyksta diena šalto miesto ūkuos,
Kažkas meldžia šviesos. Prašo saulės truputį.
Pirštai ieško akordų klavišuos balčiausios spalvos,
Bet melodijai gimstant, reik ir juodu pabūti...
Kažkas nori šįvakar arbatos kvapnios
Karščio vasaros, pievų, galbūt žemuogynų...
Tik vaikystėje sekdavo pasakas. Be pabaigos.
Ir tik pasakų pabaigos saulėtos būna.
Kartais esam laimingi nuo laimės mažos,
Nuo žinutės geros savo pašto dėžutėje.
(Ne, ne tos elektroninės, – tos saniai pamirštos),
Nuo pavasario lašo mažoj pakalnutėje.
Būna, ieškom savosios lemties lyg žvaigždės,
Bet nematom jos einančios dulkinu tiltu.
Įsisupus į paltą raudoną, po skėčiu nakties
Ir su šypsena, kad net į širdį netilptų...
---
Nusileido diena vakariniuos ūkuos,
Gal puodukas arbatos kam nors leis sušilti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-10-28 11:31:33
Ko dar kibiais, šaltais pirštais nepalietė turto spindesys, manau, jie yra laimingesni esant tokiai laimei, kokią likimas dovanoja.
Puodukai arbatos dviems tikrai sušildytų daugumą.
Puikios eilės.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-10-27 18:12:59
... maloni smulkmena, šiltas žvilgsnis ar puodukas arbatos labiau sušildo, nei kailiniai.
Labai patiko eilės.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-10-27 13:11:21
Ir žodžiai sušildo...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-10-27 12:14:01
tikrai keis sušilti...jaukios eilės
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2016-10-27 11:48:19
Kartais esam laimingi nuo laimės mažos,
Nuo žinutės geros savo pašto dėžutėje.
Mielos eilės. Tokios su žiupsneliu vilties, tikėjimu gėriu...