Dužo bangos į gėlėtąją pakrantę.
Tu stovėjai daug įbridus jūros tolin,
vandeny,
kurs švarus per amžius kaip ir oras.
 
Nusiprausiau ir aš tame vandenyje.
Bet niekas taip neišprausė manęs
kaip apsikabinimas vakarui prisiartinus.
 
O kai stovėjai daug įbridus jūros tolin,
vandeny,
kurs per amžius švarus,
tai užliedavo tas šaltas jūros vanduo
tavo esmę.
Tada krūptelėdavai tarsi nuo žaibo,
o mane imdavo juokas
kaip vanduo tave šitaip žaismingai išgąsdina.
 
Nusiprausėm banguojančiu vandeniu
ir lipom į krantą,
kuriame laukė saulėtas smėlis,
limpantis tau prie įdegusio, nuolat geidžiamo kūno. 
_________________________________________
 
O į krantą bridau
tau iš paskos,
kaip musulmonų mergaitė,
kuri privalo eiti atsilikus nuo vyro
penketą metrų.
 
Bet aš buvau tiek arti tavęs,
kad pliaukštelėjau per užpakaliuką,
gražiausią Palangoje.
 
Negana to,
kažkas tarė „Gražu“,
žiūrėdamas, šypsodamas, tavęs pavydėdamas,
negalintis taip arti prie tokios prisišlieti.
O aš galėjau daryti ką noriu,
per vasarą.
 
Jonas Baranauskas,
eilėraščių knygelės „Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43-11, Vilnius. Tel. 861399523.
El. paštas jonas.baranauskas52@gmail.com