Už mėlyno ežero vingio
Radau aš šaltinį vandens.
Skanaus, šalto ir paslaptingo,
Kaip ašaros lėto rudens.

Rankas aš jame nusiploviau,
Ir veidą užgėlė vėsa.
Kodėl jo ankščiau nežinojau, –
Mąsčiau susigūžus visa.

Šaltinis čiureno, blizgėjo
Ir klausėsi pasakų miško.
Vanduo jo kaip perlai žibėjo,
Ir saujoje mano sau tiško.

Man mintys pradėjo rusenti –
Tave reik čionai pasikviesti
Šio švento vandens pasisemti,
Prie jo nors trumpam prisiliesti.

Pasemti saujelę ramybės,
Kur teka iš žemės senosios.
Įgauti lašelį stiprybės
Iš tėviškės mūsų stipriosios.

Nukūriau per pievas, – sugrįšiu.
Šią vietą dažnai aplankysiu.
Vėl veidą į vandenį kišiu,
Visas svajones išsakysiu...