Emocijos verčiasi kūliais galvoj, kaip šuoliais per judesio pamokas. Baimingas mąstymas kuria savitą aurą aplink. Nekaltybe išpuoštas veidas, prošvaistėm, nurausvina tau skruostus. Pūkeliais išbarstytas patalų vidus, užverta pradžia ir pabaiga, šoka virš kaltės veidų, stebint akis. Tirpi, deguonį naikinanti mūsų bendra siela, glosto užvakuotą paviršių. Vienos akimirkos, vieno momento atkaklumas siekiant. Šok, nesustok. Kruopščiai, bet neatidžiai tik tiesiai, tiesmukai. Stebėjau tave, tavo judesius, tavo manieras, mimikas – kaip geri arbatą rytais. Nusideginai puodeliu pirštus ir neužbaigei žodžių. Neužbaik, kalbėk, bet niekada neužbaik. Kaip suraukei antakius ir akyse pamačiau save, savo pilną, bet slaptą atvaizdą. Priversk mane užmerkti akis. Užrakink mano žodžius kaklo slanksteliuose dar nespėjus jų ištarti, suvok tai be balso, įlipk man į mano pėdas paliktas tau už nugaros ir rasi mano silpnybę. Pasinaudok ja, tada jausiuosi stipri. O, kai galų gale baigsi. Lik ten, kur esi, nesitrauk, niekada. Aš juk grįšiu, aš sugrįšiu tavęs su savo silpnybe, kad vėl pajausčiau, ką reiškia būti pilnu vienetu tarp užvakuotų pūkų pasaulio. Leisk man.