Kai tave sutikau, garsiai surikau,
todėl patekau į Špandau
kalėjimą iki gyvos galvos
kaip karo trofėjus.
Ten ilgai nesėdėjau,
taip sakant, vos vos iškentėjau
iki pirmųjų gaidžių,
nes tu atėjai prie vartų
ir mane paleidai,
nuvalei ir prie kryžiaus prikalei
du tūkstančius kartų.
Žinau, kitaip ir nebūtum pasielgus.
Nuo to laiko esu tavo valioje...
Bet kodėl vėl žegnojies į mane pažvelgus?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-10-23 13:16:38
Originali jausmų išraiška.
Įdomus kūrinys su potekste.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-10-22 18:14:26
Čia šiek tiek skausmingai (siužetas, nori ar nenori, visgi su kančia), nors labiau žaismingai (Kūrėjo braižas nedingsta net lyrikos vilnyse) prabėga ir asmeninė peripetija: damos gniaužtai, nusidėjėlio linčiavimas ir atleidimas.
Bet manau, kad įrašyta platesnė mintis.
Amžina ši kova, amžinas tasai Špandau… Trunka nuo Kristaus gimimo tie tūkstančiai kartų: tamsa, šviesėjimas, neatstojanti pasikartojimo nuojauta. Tuo pat nuolankus neišvengiamybės pripažinimas…
Viduj nuolatos šešėliuoji. Negali pabėgt nuo to.
Bet didysis šešėlis – amžinoji nuodėmė (> tai mano filosofinis aiškinimas remiantis Biblija ir išsifiltruotomis gyvenimo tiesomis). Kitaip sakant, čia išvesta klydimų ir prisikėlimų sinusoidė.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-10-22 17:37:42
mįslingos jūsų eilės, bet tuo ir labai įdomios