Trinu gyvenimo akimirkas. Atkakliai, po vieną. Nebesaugau ir nebegyvenu jomis. Nebevaikštau po čiobreliais kvepiantį pušynėlį, tviskantį permatoma rasa, mirguliuojantį saulės spinduliuose ar ūkanų aptrauktą, taip, kad nieko nematyti. O ir kur rastis po mano langais tarp daugiabučių čiobrelių krūmeliams. Tarp klevų ir susenusio gluosnio. Vargani žolynėliai iš visų jėgų stengiasi džiuginti akį ir įbert į susenusią širdį žiupsnelį ne tai gyvenimo druskos, ne tai įvarvinti kelis tikėjimo lašus. Vakar rytą, plikydama kavą, taip aiškiai uodžiau čiobrelius, kad sugalvojau nusipirkt jų ir bent jau išgert vakare čiobrelių arbatos. Rodėsi, visas mano mini butukas staiga sukvipo čiobreliais iš vaikystės pušynėlio. Tūlas niurzglys ar aršus kritikas vėl pripaišys man sentimentalumą arbar silpnoką minčių dėstymą. Lyg man tai būtų svarbu, kai aš trinu savo gyvenimo akimirkas, kai jau nieko nedarau su savo laiku. Tik leidžiu jam nešt mane į ten, į nežinią, kuri liovėsi bauginti. Be vilties surast žolytę, bent kažkuo primenančią čiobrelį, stabtelėjau toje visų keiksnojamoje Maximoje ties lentyna su vaistažolėmis. Puikavosi pakeliai su įvairiausiomis vaistažolytėmis, sudžiovintomis jau  neatpažįstamai. Jų tarpe ir su čiobreliais. Pakilnojau pakelį, apžiūrėjau. Mėginau užuost čiobrelius. Tik kartono kvapas supykino nosį. Nenusipirkau tų čiobrelių, sudžiovintų, už vieną eurą trisdešimt. Taip giliai įstrigo kaina, įsirėžė į atmintį. Ne todėl, kad būčiau tiek neturėjusi ar būtų gaila tiek išleist. Dar ne tiek būčiau sumokėjusi už vakarą, iškvėpintą čiobreliais. Ryžausi nueit į turgelį. Tiksliau pasakius, nuvilkau šiaip taip į jį kojas, kurios kažkodėl nenorėjo manęs į ten nešti. Priverčiau man jas paklusti. Viena moterėlė iš tiesų pardavinėjo žolytes. Džiovintas. Tokiais mažais žiupsneliais subertas į tūteles. Pasiteiravau čiobrelių. Panaršė, bakstelėjo į vieną tūtelę. Paėmiau, uoslė nesuveikė ir šį kartą. Jokių čiobrelių. O gal džiovinti jie praranda kvapnumą? Kad lyg ne. Kai mama parsinešdavo jų iš pušynėlio ir sukabindavo kuokšteliais džiovint, sukvipdavo, rodėsi, ne tik namai, bet ir visas kiemas. Ir sudžiovinti visą žiemą skleisdavo aromatą. Nenusiminiau, nebuvo kada. Teko kojų niurzgėjimą ir nenorą mane partempt namo tramdyt. Negi liksi turgelyje ar kur pakeliui stovėt. Jau pripratau, kad ne visad jos man paklūsta ir tenka man prie jų norų ir kaprizų taikytis. Grįžau namo, kuriuose tebetvyrojo priblėsęs, bet vis šioks toks čiobrelių aromatas. Vakare prie atviro lango gėriau įprastinę Lipton Earl grey Lemon arbatą. Jau be čiobrelių aromato, Išsivadėjo. Mano gyvenimo akimirkos bėgo nuo manęs, lėkė pro atvirą langą į pievas už miesto, kur kvepia čiobreliais ir kur negalėsiu jų trint. Nes pavyt jas jau ne mano jėgoms.