Ir išjosi smagiai per šerkšnotus miškus,
Pamojavęs kardu negaląstu.
Bėga dienos per greit, lūžta žodžiai perpus,
Ir žirgelis į kuiną pavirsta.

Šalnos saulę gesins fosforinėj šviesoj,
Leisis vakaras kuinui ant sprando,
Taip tylu bus kol kas šioj idilėj keistoj,
Kol šešėliai po dobilus nardo.

Tik nudžiūvę seniai tie kelių dobilai
Tik užgęstančius lydi kelionėj.
Jau nusviro, deja, negaląsti kardai.
Raitelis tyliai išjoja.