Ir vėl naktis, ir vėl į kalną kelias,
          esu ir vėl paklydęs be namų…
Aš nežinau, kodėl taip širdį gelia,
           ir naktį šią kodėl taip neramu.

Paklydau, Viešpatie – atleisk – sustojau.
           To kalno didelio išsigandau –
kaip reiks į jį įkopt, užsigalvojau
           ir viską, ką turėjau – praradau.

Ne man vienam tas kelias ir tas kalnas,
           per silpnas aš ir neturiu jėgų –
esu tik skruzdėlė ant Tavo delno –
           bet su Tavim – man nieko nebaugu.

Tik su Tavim nakty keliaut išdrįstu,
           išlaisvintas iš praeities ir ateities –
tik Tu išvest gali iš mano klystkelių
           ir kelią žiburiu tamsoj nušviest.

Palaimink, Viešpatie, mane ir mano kelią
           ir Tavyje atrasti vėl savus namus
padėk – juk Tu žinai, kodėl taip skaudžiai gelia
           man širdį – ir kodėl šiąnakt aš neramus...