Neišeiki iš mano rudens,
Neišeik iš apnuogintų medžio šakų,
Iš gatvelių siaurų, kur lynojant prasilenkia skėčiai.
Pasilik ant geltoniu apsnigusių laiptų senų
Po klevais, kur per kaitrą užsnūsta pavėsis...
 
Tyli tuščias dangus. Tik kažkur, ar girdi? –
Verkia smuikas palikusio teatrą artisto.
Rudenėjančioj scenoj graudu. Bet tikiu,
Kad žydės dar žibuoklės... Ir tau...
Nuo blakstienų nusibraukiu krislą...
 
Žilas rytas... ir garas, kai „labas“ tariu. Neišeik...
Įdienojus galbūt dar kur nors pasėdėsim.
Dar nuriedant kaštonams viltim tarp delnų
Tuščioj lauko kavinėj tylėsim... kalbėsim...
-------------
Gluosniai verks. Dar pabūk...
Kad ir pilku paukščiu.
Neišskrisk iš rudens
Be tavęs...
Be sparnų...