Suolas

Trumpai temiegojusi bei dar gerokai apkvaitusi nuo naktinio dangaus platybių kažkur liekname horizonte pasirodė saulė. Susivėlusiais ugniniais plaukais ir dailiai užtinusiu veideliu.
Rytmečio rasą nuo savęs tik dabar pamažu ėmė purtyti jaukus, bet drauge ir ranka pasiekiamas Miesto užutėkis. Karpytų lapų medžiai taip pat sujudo gaivališkai čiaudėti. Net tie traškūs takų takelių akmenukai suspurdo čirškėti iš nekantrumo. Ir tik senas, tamsiai žalia spalva dažytas suolas liko stūksot atokiau nė nekrustelėjęs. Įspraustas nuo laiko pasislėpusiame kampe, pirmais gelstelėjusiais lapais padabintas, rūsčiai rankas į šonus įbedęs – tik rūškanas pavėsis čia užsibūdavo ilgiausiai.
Papūtė vėjelis ir jaudinančiai vėsiame ore nostalgiškai pakvipo įsčias užvėrusia vasara... Nepaprastas rytmetis! Koks gali tebūti tik rugsėjo viduryj.
Gyvenimas Mieste pamažu pradėjo busti. Dar pusvalandis ir lengvas kunkuliavimas virs jau užvirusio Miesto švilpimu. Taip... Ir štai, kaip tik dabar mažyčiai akmenukai tiesiog suspirgo iš nekantrumo – už kampo pasirodė Berniukas. Gal dešimties metų guvus šviesiaplaukis.
Prisėdo jis ant suolo, bumbtelėjo porą kartų kulnu jam į šoną ir ėmė kojomis linguoti tartum Vėjo Malūnai prieš vargšelį Don Kichotą.
Vos už keliolikos metrų vaikai skubėjo į mokyklą. Spėriai nužingsniavo ir trys pažįstamos mokytojos. O Berniukas vis galvojo. Gal čia ir man kaip nors „susirgus“. Svarstė. Juk vasara dar taip maloniai kutena gomurį...
Palinko jis sprukti, rankomis stumtelėjosi gaivališko bėgimo link. Tačiau paskutinę akimirką kažkas švelniu delnu sulaikė. Ne! Negalima. Prisiminė Berniukas. „Mokykla – antri namai.“ Vyriškai iškošė pro dantis. Ir pakilo nuo suolo eiti kur reikia.
Tik burnoje šelmiškai vartėsi vietoje niekaip nesugebanti nustygti kramtomoji guma. Teko ją iš ten ištraukti. Ir... Prikibdyti prie suolo. Apačioje, žemai prie kojų – kad blogas darbas bent jau būtų mažesnis...
Įdienojo. Saulė vangiai susipynė kasas. Ir gaivus vėjelis senai suolo nosiai vėl atpūtė žmonišką aromatą. Žmogaus kvapą. Lengvais ir sunkiais žingsniais prie suolo sliūkino Filosofėlis. Na, jis pats save taip buvo linkęs vadinti. Filosofas, kaip kad teigdavo kategoriškai, jis nėra, nes dar nesukūrė savo paties autentiškos teorijos. O „filosofijos studijas baigęs žmogus“, „filosofijos bakalauras“, „filosofija besidomintis“ yra pernelyg nepatogūs ir griozdiški pavadinimai jam kaip žmogui apibūdinti.
Prisėdo Filosofėlis mąsliai ant suolo. Atvertė knygą baltu viršeliu. Parymojo minutėlių penketą šešetą. Ir vėl mąsliai nuo jo pakilo.
Balta knyga liko gulėti ant senojo suolo. O pats Filosofėlis nunėrė plieno kopėčiomis, tvirtai apjuosusiomis žaliąją pievą.
Saulė pasiražė „n“-ąjį kartą ir pasistiebė aukštai aukštai virš debesų. Stresų varginami skrandžiai Mieste sutartinai puolė kandžioti vėsų maistą. Pietūs. Prie suolo išdygo žmogus kostiumuotasis...
Panoro prisėsti. Tačiau pastebėjo apačioje jo tykančią kramtomąją gumą. Pasitraukė atokiau. Ir tada nusileido ant suolo. Nė nepastebėjęs, kaip atsisėdo ant knygos.
„Po šimts!“ Sukando dantis Bankininkas, staiga pagalvojęs, kad „žmoniškai“ prisėsti ant visuomeninio suolelio vis dėlto nėra įmanoma. Tada suraukė antakius baisingai ir numetė rūstų žvilgsnį – kasgi slypi ten, po kostiumuotu užpakaliu.
Knyga... Lengvėliau atsiduso. O tada paėmė ją į rankas ir apsidairė – gal kas pamiršo. Ne, šalimais nė gyvos dvasios. O laiko dar yra. Vienas žvilgsnis į laikrodį. Po kiek laiko antras. Trečias. Dėdės Frydricho parašytos Baltos Knygos viršelis sulinguoja, jam iš paskos nuskuba visi puslapiai ir ryžtinga Bankininko ranka prispaudžia paskutinįjį.
Po penkių minučių praėjo penkios minutės... Bankininkas atsivertė pirmąjį puslapį. Tada sekantį. Dar vieną. Puslapiai šuoliuoti nešuoliavo. Ir neskraidė. Jie smigo. Ir (tik) skleidė šaknis.
Galiausiai kostiumuotas vyras pakilo, nusirišo nuo storo sprando kaklaraištį, atsisegė dvi viršutines marškinių sagas ir pasiėmė po pažastimi švarką. Tada tvirtai suspaudė delne Knygą ir nužingsniavo, toli už nugaros palikdamas solidžiai tviskančią banko iškabą.
Saulė toliau šokinėjo pavieniais kvaištelėjusiais debesėliais. Pavargo. Kartelį net nuoširdžiai nusižiovauti spėjo. Suolo akiratyje pasirodė dailus jaunuolis, kodiniu pavadinimu PPP. Kas mūsų gimtąja kalba reikštų maždaug štai ką – Pirmojo Pasimatymo Princas. Ir pasirodė jis keistokai. Įtartinai retai tesukinėdamas galvą, žingsniavo. „Kad tik ta velnio šukuosena būtų savo vietoje“,- panosėje niurzgėjo vis.
Galbūt kaip tik dėl tokios stacionarios savo galvos ir kaklo būsenos mielai mielas PPP nepastebėjo vieno didžiai svarbaus šiuo atveju faktoriaus. Palikto suolo apačioje dar nuo gaivaus rytmečio laikų. Atidesnis skaitytojas jį dar turėtų atsiminti kaip nenuoramos berniūkščio prikibdytą kramtomąją gumą.
Taigi, lipnioji tebetūnojo savo vietoje. „Mažai nuodėmingoje“ – kad ir šią akimirką galėtų prisiekti Berniokas. Vis dėlto prastomis žvalgybinėmis savybėmis tepasižymintis PPP sugebėjo įklimpti ir į tokią nekaltą bėdą.
Hmm... Nenuostabu, kad keblioje situacijoje su kramtomąja guma tokią svarbią sau dieną patekęs bei akimirksniu gan adekvačiai savo apverktiną padėtį „reikaluose dėl merginų“ dar kartą įvertinęs, jaunikaitis tiesiog sprogo iš pykčio.
(Visgi griežtai cenzūruotinas jo monologas tikriausiai taip ir liks nepublikuotas.)
Dangaus žydrumo džinsų dešinioji klešnė nūnai įgijo neprekinę išvaizdą. Susisielojęs vaikinukas griebėsi už galvos ir susijaudinę jo pirštai išpuoselėtą šukuoseną akimirksniu sujaukė į sunkiai suvokiamą galvosukį. Tokiu būdu PPP stilius buvo sugeltas dukart. Ir tai jau tapo paskutiniu lašu nepatyrusio žmogaus kantrybės taurėje – kupinas pykčio ir nusivylimo, praradęs viltį jaunuolis tiesiog tėškė už suoliuko pirmajam pasimatymui kruopščiai išrinktą gėlių puokštę.
Praėjus pusei laisvo laiko (t.y. penkiolikai minutėlių) iki numatyto susitikimo su mergina, sukilęs pyktis pamažu atslūgo. Princas kas sekundę virto vis lengviau skrendančiu drugeliu – kai nebeturi ko prarasti, sunkūs ir šalti rankų pančiai atsilaisvina patys. „O be to ,- dingtelėjo jaunuoliui ,- ir kiekviena lazda juk turi du galus...“
Vyriokas guviai pašiaušė plaukus, atraitojo kelnių klešnes taip, jog vietoj kramtomosios gumos tešviestų tik žaismingas jo nusiteikimas ir su dviprasmiška šypsena veide (kuri bylojo tik apie nuoširdų juoką iš savęs paties) ėmėsi žvalgytis būsimosios savo vyriškumo vergės... Štai – netruko pasirodyti ir ji pati. Skani gardi mergužėlė su kone visais prekinės išvaizdos privalumais. PPP kilstelėjo antakiais, o panelė jau po penktos pasimatymo minutės nebesusivaldė atviraudama – „Tu toks... toks... atsipalaidavęs“. Tarė. „Kurgi ne...“ ,- pagalvojo jaunikaitis ir, bandydamas kuo vikriau mintyse atgaivinti kadaise neblogai žinotus smūgių blokavimų būdus, ryžosi pasiųsti savo virpančią ranką riesto merginos užpakaliuko link.
Laimei, Princesė šyptelėjo. Bei panoro paatvirauti darkart – „Išduosiu tau paslaptį. Gerai? Žinai... aš nekenčiu gėlių. Na, per pasimatymus, aišku. Jų juk paprasčiausiai nebūna kur dėti. Ir, na, man atrodo, tai apskritai yra kažkokia atgyvena, sakyčiau. Juokinga atgyvena. Graudžiai juokinga.“ Abu sukikeno. Tik kiekvienas savaip.
PPP tą įsimintiną vakarą sekėsi. Velniškai sekėsi ir vėliau.
Rausvais stogais už namų nusirito saulė. Suolas skendėjo tamsoje vienas. Mėnulis danguje flirtavo su žvaigždėmis. Pirmojo Pasimatymo Princas žemėje glaustėsi su Prekinių Privalumų Princese. Ir tik žalias senas suolas kažkur visų užmirštam kampe liko stūksoti vienui vienas.
O vis dėlto tas ramus vakaras buvo kažkuo kitoks. Visai netikėtai kur buvęs, kur nebuvęs šalimais nubidzeno šuo. Keturkojis paslampinėjo aplinkui, apuostė kiekvieną medį bei krūmokšnį ir galiausiai atsliūkino prie suolo. Minutėlę jiedu buvo kartu. Du draugai. Senas suolas. Ir šuo.
Tada geriausias žmogaus draugas pakėlė koją. Ir paženklino teritoriją savo kvapu. Senam suolui tapo šilčiau – ir jis dar kažkam reikalingas.
Albus Frenulum

2006-11-06 18:54:19

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Littera

Sukurta: 2006-11-07 17:30:26

O, labai mielas kūrinėlis, tik ta pabaiga man šiaip sau. Kai kas iš taisytinų dalykų:
1.Po „taigi“nereikia kablelio, tai ne įterpinys.
2.atsivertė pirmąjį puslapį. Tada sekantį-------->atsivertė pirmąjį puslapį. Tada kitą...

Vartotojas (-a): gungnir

Sukurta: 2006-11-06 19:54:07

Unikalu. Labai smagiai skaitomas kūrinėlis, išspaudžiantis malonią šypseną.

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2006-11-06 19:23:19

...įdomiai,gražiai dėstomos mintys ,tema nesudėtinga,bet šiltai papasakota,gamta artimai siejama su herojų išgyvenimais...sėkmės...

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2006-11-06 19:15:46

labai labai patiko, taip ir toliau kurkite