Priešaušrio danguj ramybė ir tyla.
Nei ilgesio, nei nerimo, nei skausmo.
Tiktai kažkas nematoma ranka
Vis keičia laiką... Niekas net neklausia...
 
Skaidrioj erdvėj akimirkų spūstis,
Ten susilieja slapti mūsų norai.
Mėnuo danguj, lyg sargas nebylus,
Į žemę žiūri išdidžiai ir oriai.
 
Blyškus rytinis saulės spindulys
Vėl brėžia kreivę ir pilki šešėliai
Tarytum šnabždasi: kurį kuris
Dar šiandien nugalės... Abu vėl uoliai
 
Skaičiuojam džiaugsmą, liūdesį, metus...
Tik kilometrus nubrėžia likimas.
Neaišku kam ką duos, daugiau ko bus?
Taip gyveni...Juk niekas to nežino...
 
Priešaušrio erdvėj jau gęsta žiburiai.
Jau žvaigždės blykšta, baigiasi kritimas.
Dienos pradžioj jautiesi dar gerai
Ir niekas nuotaikos tau negadina.
 
                                           ***
 
Šnarėdamos beldžias langan klevo šakos. Jau aušta.
Jaučiu kvapą rudens. Vėsa sklaido sapnų likučius.
Saulės zuikis blyškus, nukritęs iš didelio aukščio
Pasimetęs kampe – jo nelaukia, pamiršo... Vaiskus
 
Sklinda oras ryte plyšeliais lengvučio apsiausto.
O aplink tyluma, tik šventa tyluma vienumoj.
Diena bus nauja. Rytuose jau rausvėja, jau aušta,
Gęsta šviesos lauke. Lėtai blunka naktis ir jau tuoj
 
Pabirs į gatves ir mašinos, ir žmonės... Vėl spūstys
Paskleis šurmulį čaižų, ištirps išsigandus tyla.
Dangus rytuos rausta. Ir kaip aš galiu nepaklusti
Šitam šauksmui gamtos... Aš kvėpuoju giliai. Vėl viena
 
Sutinku atvėsusį rytmetį žvelgiant per langą.
Širdy nakties tyluma ilgai įsisukus miegos.
Nepažadinkit jos. Sūpuoju akimirką brangią
Kaip kadais, kaip tada, kai dar laukdavom dviese aušros.
 
Kuždėdama nuojauta piešia apniukusį rytą,
Migla draikos virš miesto, sparnuočių pritilę balsai
Skubiai tolsta. Nejau greit ruduo? Ir kam pasakysi –
Beldžias klevas langan žaliais lapais... Tik gal kiek kitaip...
 
                                           ************
 
Tik šviesos negesink, vasarėle, palik atminimui,
Palik kiek pravertas duris, kai tik peržengsi slenkstį,
Pasiėmus dalelę širdies ir man skirto likimo,
Sudėliok pasiansą vilties. Man per žiemą gyventi!
 
Senas klevas pamos auksaspalve viršūne iš tolo,
Prisilies savo lapais – delnais man švelniai prie skruosto.
Viso gero, – šnabždės kiek drebėdami. Leisis į guolį...
Tenai laukia gyvenimas naujas – mirtis. Skubės klostyt
 
Sustingusią žemę, kad jinai kiek sušiltų. Ir snaigėm
Pirmosiom nukritus, užmigs amžinai. Tegul ilsis.
Nuogi medžiai liūdni tik stovės. Jie nujaučia, kad baigias
Laikas žavesio pilnas, skambus... Nusidriekia tiltas
 
Tarp žvaigždėto dangaus begalybės, išskridusių paukščių...
Šiaurės vėjas šaltais praradimais pūsto į kūną,
Negrįžtamas laikas pasklinda erdvėj. Ir teks laukti...
Praeina juk viskas: ir norai, svajonės... Taip būna.
 
Tegul lieka atšilę jausmai, išgyventa ramybė.
Geri norai, darbai mūsų liks, nemest į šiukšlyną.
Tik šviesos negesink, vasarėle, paliki... Aš kibiai
Pravertas laikysiu duris į širdies atminimą.