Turbūt per naktį krito lapai,
Nes žalias kiemas nuo klevų žvaigždėtas!
Čia, žinoma, esi tu niekuo dėtas,
Tai vėjas, tas nenuorama patrakęs.
Po vieną lapą, atidžiai, po vieną...
Išdykėlis tas rūbininkas vėjas!
Nurenginėja medį atsidėjęs
Ir tamsią naktį, ir išaušus dienai.
Sunku tikėt, bet po žiemos bus žalias
Pajuodęs medis. Dar turiu aš mintį –
Ko gero, lemta bus ir mums atgimti.
Tik kuo? Medžiu, žole, rūku virš kelio?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-10-19 23:10:55
O gal baltu balandžiu? Ačiū už eiles
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-10-19 19:51:29
labai gražiai pamintijote, puikios, prasmingos eilės
Vartotojas (-a): Lolita
Sukurta: 2016-10-19 17:44:16
Ir čia linksmai, lengvai ir sklandžiai, kadaise pati rašiau taip: "norėčiau, kad mane bučiuotų vėjas, norėčiau su naktim pasikalbėt..." Ech, tas vėjas :)
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-10-19 15:40:38
Graži Varnelės mintis :)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2016-10-19 13:46:02
Dar bus lemta, dar bus! Ir daug gražių dalykų pamatyti, ir mums gražiai papasakot.
Dėkui.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2016-10-19 13:38:43
Varnele, varnele lemta būti...
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2016-10-19 10:57:18
Ryškus rudens vaizdelis su šelmiu "rūbininku" vėju veriasi link neišsakomo amžinybės ilgesio... Patiko.